Šeimos ir mokyklos vaidmuo paauglio asmenybės ugdyme
Šį darbą patikrino mūsų mokytojas: 15.01.2026 time_at 16:47
Užduoties tipas: Rašinys
Pridėta: 15.01.2026 time_at 16:21
Santrauka:
Paauglystėje šeima ir mokykla svarbiausios ugdymo aplinkos, lemiančios identiteto raidą, savarankiškumą ir emocinę brandą. 👨👩👧👦🏫
Įžanga
Paauglystė – tai vienas iš sudėtingiausių ir jautriausių žmogaus gyvenimo tarpsnių, žymintis perėjimą nuo vaikystės į suaugusiųjų pasaulį. Šiame amžiaus etape (dažniausiai nuo 11 iki 19 metų) jaunuoliai susiduria su fiziniais, emociniais, psichologiniais ir socialiniais pokyčiais, kurių mastas dažnai stebina ne tik pačius paauglius, bet ir jų artimuosius. Šio sudėtingo laikotarpio metu labai svarbi tampa artimiausia aplinka – šeima bei mokykla, kurios dažnai susikerta ne tik kaip vertybių ir autoritetų šaltiniai, bet ir kaip asmenybės formavimo dirbtuvės.Tiek šeimos, tiek mokyklos institucijoms tenka unikalus ir esminis vaidmuo: tėvai suteikia pradinį vertybinį, emociškai saugų pagrindą, o mokykla atveria platesnį socialinį ir pažintinį horizontą, skatina pasitikėjimą savimi, savarankiškumą. Akivaizdu, kad šios dvi aplinkos paaugliui dažnai tampa pagrindiniais orientyrais, padedančiais įveikti paauglystės „krizės“ iššūkius, kuriuos psichoanalitinėje tradicijoje aprašė žymiausias XX a. psichologas Sigmundas Freudas. Jis, be kita ko, įtvirtino mintį, kad paauglystėje suaktyvėja konfliktai tarp asmeninio troškimo tapti savarankišku ir tėvų ar visuomenės keliamų reikalavimų.
Tad šiame rašto darbe analizuojama, kaip šeimos struktūra, vertybės ir auklėjimo modeliai sąlygoja paauglio tapatybės raidą, ir kokią, galbūt net formuojančią, įtaką daro mokykla. Esė remiasi ne tik psichoanalitinėmis įžvalgomis, bet ir lietuviškų švietimo bei šeimos raidos ypatumais, kultūriniu bei socialiniu kontekstu, kuris šiandien sparčiai kinta, ypač globalizacijos, skaitmenizacijos ir vertybinių transformacijų akivaizdoje.
I. Paauglystės raidos ypatumai ir psichoanalitinis požiūris
Paauglystė pasižymi intensyviais kūno pokyčiais, tačiau ne mažiau reikšmingi yra ir asmenybės brendimo procesai. Dauguma Lietuvos paauglių pajunta fizinio augimo „šuolius“ – be kita ko, pastebima, kad mergaitės fiziškai ima bręsti anksčiau nei berniukai: sparčiau vystosi ūgis, atsiranda antriniai lytiniai požymiai, formuojasi lytinė tapatybė. Šie pokyčiai neatsiejamai siejasi su emociniais ir psichologiniais išgyvenimais – didėja jautrumas, puoselėjama savivoka, ima reikštis noras išsikovoti savarankiškumą.Sigmundo Freudo psichoanalitinė teorija pabrėžia, kad vaikystės latentinis periodas (apie 6–11 metus) pasižymi sąmoningo seksualumo nebuvimu bei libido nukreiptumu į mokslą, žaidimus, sportą. Paauglystėje, pasikeitus hormoninei sistemai, vėl suaktyvėja seksualiniai instinktai, dažnai pasireiškiantys vidiniais konfliktais. Tai laikotarpis, kai, pasak Freudo, simboliškai pakartojamas Edipo komplekso konfliktas, pasireiškiantis noru atsiskirti nuo tėvų ir įsitvirtinti kaip savarankiškai mąstanti asmenybė.
Paauglių maištas prieš tėvus, mokytojus ar visuomenines normas dažnai yra ne tik taisyklių laužymas, bet ir svarbi savarankiškumo bei savo tapatybės paieška. Psichologai, remdamiesi Freudu, teigia, kad gynybos mechanizmai – išstūmimas, projekcija, kaltės jausmas – leidžia paaugliams susidoroti su vidiniais konfliktais bei prieštaravimais, pavyzdžiui, noru priklausyti šeimai, bet tuo pačiu ir siekti nepriklausomybės.
Psichologijoje itin daug dėmesio sulaukia ir vadinamoji „paauglystės krizė“. Šiomis krizėmis laikomi stiprūs emociniai svyravimai, perėjimai iš vieno identiteto į kitą, nuolatinė įtampa tarp vaikiškos priklausomybės ir suaugėliško identiteto poreikio. Paaugliams būdinga smarki emocinė įtampa, jautrumas kritikai, polinkis į greitus nuotaikų svyravimus, impulsyvumą, neretai ir konfliktiškumą. Šios ypatybės tampa ne tik iššūkiu šeimai ir mokyklai, bet ir esmine aplinkybe, sąlygojančia ugdymo būdų pasirinkimą.
II. Šeimos įtaka paauglio ugdymui
Šeima – tai pirma ir svarbiausia paauglio socializacijos terpė. Per kasdienius santykius su tėvais, broliais ir seserimis formuojasi vaiko, o vėliau – paauglio tapatumas bei pasaulėžiūra. Šeimoje nutiesiamas pradinis vertybių, įpročių ir elgesio normų pagrindas. Kaip rašė žymus lietuvių pedagogas Kazys Ulvydas, būtent šeimoje pradedamas kloti dorovinis pamatas, kuris vėliau bus „gardinamas“ ar keičiamas mokyklos ir visuomenės.Tradiciškai Lietuvoje šeimos modelis buvo branduolinis – susidedantis iš tėvo, motinos ir vaikų. Nors šis modelis vis dar dažnas, sparčiai nykstantys bendruomeniškumo saitai, migracija, skyrybų ar vienišų tėvų šeimų daugėjimas keičia šeimos sampratą. Niekas nebegali paneigti, kad, kaip teigia V. Kavolis savo studijoje apie lietuvišką šeimą, šeimos pokyčiai lemia ir naujus iššūkius paaugliui: atsiranda daugiau laisvės, tačiau ir daugiau neaiškumo bei socialinio nesaugumo.
Auklėjimo stilių įvairovė taip pat lemia skirtingą paauglių elgesį bei asmenybės savybes. Autoritarinis stilius (tėvai griežti, reikalaujantys paklusnumo ir nesuteikiantys galimybių diskutuoti) neretai stimuluoja ne tiek drausmę, kiek maištą, slapstymąsi ir netikrumą. Liberališkas (laisvesnis, mažai ribų nustatantis) auklėjimas gali skatinti kūrybiškumą, bet taip pat ir nesavarankiškumą, sunkumus priimant sprendimus. Geriausių rezultatų pasiekia demokratiškas, pagarbus, atviras ir į dialogą orientuotas auklėjimo modelis, stiprinantis jaunuolio pasitikėjimą savimi, padedantis atrasti savitą identitetą, formuojantis atsakomybės jausmą.
Konfliktai šeimoje, pernelyg griežti tėvų lūkesčiai, nepakankamas dėmesys ar bendravimo stoka gali lemti sunkumus tiek emocinėje, tiek elgesio plotmėje – paaugliai dažniau užsidaro savyje arba ieško neformalaus pripažinimo bendraamžių grupėse. XXI a. šeimos vis dažniau susiduria su būtinybe pergalvoti savo funkcijas: tėvų darbai dažnai „perkelia“ bendravimą su vaikais į virtualią erdvę, kas mažina tiesioginio kontakto kokybę, nors iš plataus mąstymo pusės skatina pažinti globalų pasaulį ir kitas kultūras.
Šiuolaikinė, taip vadinama postmodernioji šeima apima ne tik klasikinius modelius, bet ir naujas formacijas: šeimas po skyrybų, pamotes, patėvius, vienišus tėvus ar net vadinamąsias „sudėtines“ šeimas. Įvairūs sociologiniai tyrimai rodo, kad toks kompleksiškumas atveria daugiau galimybių – ugdoma tolerancija, mokomasi lanksčiai prisitaikyti. Vis dėlto pokyčiai taip pat stumia paauglį į savarankiškumo, kartais – ir vienišumo, paieškas.
Technologijos ir socialiniai tinklai griauna ankstesnes šeimos aptarimo ribas – komunikacija globalizuojasi, jaunuoliai klauso ne tik tėvų, bet ir tarptautinės bendruomenės, žiūri edukacinius laidus, edukacinius „vlogus“ ar sėkmingų lietuvių pasakojimus. Visa tai ne susilpnina, o išplečia šeimos funkcijų svarbą – šiuolaikiniai tėvai privalo ne tik priimti, bet nuolat atnaujinti savo žinias apie ugdymo, palaikymo ir bendravimo svarbą.
III. Mokyklos įtaka paauglių ugdymui
Mokykla – antroji „laboratorija“, kurioje paauglys ne tik įgyja žinių, bet ir socialinių kompetencijų, mokosi veikti komandoje, spręsti konfliktus ir įgyja pasitikėjimo savimi. Be šeimos, tai bene svarbiausias socializacijos institutas, kuriame formuojasi platesnė socialinė tapatybė.Lietuvoje mokyklos funkcijų spektras itin peraugo: be mokymo (žinių perteikimo), mokykla tapo vertybių, pilietiškumo, socialinių įgūdžių ir net saviraiškos tramplynu. Santykiai tarp mokytojų ir mokinių dažnai tampa kertine kiekvienos ugdymo institucijos sėkmės dalimi. Paaugliai nori iš savo mokytojų ne vien drausmės ir žinių „dozių“, bet ir pagarbos, atviro bendravimo, objektyvaus bei sąžiningo vertinimo, palaikymo. Ne veltui lietuvių literatūroje (pvz., Vytauto Račicko romanuose) dažnai išryškinamas mokytojo-autoriteto paveikslas, kuris įkvepia paauglius tikėti savimi, atskleisti talentus.
Šiuolaikinėje mokykloje autoritetas neturėtų būti grindžiamas baime ar distancija. Empatija, atvirumas naujovėms ir gebėjimas suprasti paauglio poreikius – pagrindiniai šiuolaikinio mokytojo bruožai. Tokia ugdymo sistema skatina paauglius ne tik siekti aukštesnių rezultatų, bet ir mokytis pagarbos, tolerancijos, savarankiško sprendimų priėmimo. Mokykla, kaip teigia Lietuvos edukologijos universiteto profesorius Jonas Ruškus, turi būti atvira novatoriškoms iniciatyvoms, kūrybiškumui ir savitarpio supratimui. Socialinės paramos sistemos, psichologo ar socialinio pedagogo pagalba, galima integracija į įvairius klubus ar būrelius – visa tai skatina harmoningo žmogaus raidą.
Tačiau modernios mokyklos susiduria ir su sunkumais: išaugusių konfliktų tarp mokinių ir mokytojų, mobingo, emocinės atskirties ar net mokytojų autoriteto erozijos problema. Mokykla šiandien privalo ne tik suteikti žinių, bet ir mokyti spręsti konfliktus, priimti skirtumus, skatinti savarankišką mąstymą. Ideali mokykla, kaip įsivaizduoja šiuolaikiniai paaugliai, būtų tokia, kuri skatintų kūrybiškumą, bendradarbiavimą, palaikytų kiekvieno unikalumą ir suteiktų galimybę ieškoti bei įgyvendinti asmeninius tikslus.
IV. Išvados
Šeimos ir mokyklos vaidmuo paauglio ugdyme – neatsiejamas ir viena kitą papildantis procesas. Psichoanalitinė teorija paaiškina paauglystės elgesio pagrindą ir emocinį jautrumą, tačiau praktinis ugdymas reikalauja pastovaus ir subtilaus šeimos bei mokyklos tarpusavio bendradarbiavimo. Pastaraisiais dešimtmečiais tiek šeima, tiek mokykla Lietuvoje keitis: modernėja, daugėja naujų ugdymo formų, auga tolerancija įvairovei.Efektyvus paauglio ugdymas įmanomas tik tuomet, kai šeimoje ir mokykloje vyrauja pagarba individualybei, galimybė laisvam saviraiškos pasirinkimui, bet kartu ir pagarbos riboms ugdymas. Tėvai, atidūs savo vaikų emociniams poreikiams, gebantys klausytis ir palaikyti, padeda paaugliui įveikti sunkumus. Mokytojams, savo ruožtu, dera būti ne vien žinių perteikėjais, bet ir draugais, patarėjais, įkvepiančiais pasitikėti savo jėgomis.
Ateities žvilgsnyje – būtinybė nuolat stiprinti šeimos ir mokyklos dialogą. Tik bendros pastangos užtikrins darnų jauno žmogaus vystymąsi, ypač šiuolaikinėje, itin greitai besikeičiančioje socialinėje, technologinėje ir kultūrinėje aplinkoje.
V. Naudota literatūra
- Sigmundo Freudo „Asmenybės raidos teorijos“ (pagrindiniai raštai apie vaikystės ir paauglystės laikotarpius). - Kazys Ulvydas, „Lietuvių šeima ir jos auklėjimo tradicijos“. - Vytautas Kavolis, „Lietuvių šeima: sociologinė ir kultūrinė apžvalga“. - Jonas Ruškus, „Inkluzinis ugdymas: galimybės ir iššūkiai Lietuvos mokykloje“. - Lietuvos psichologų sąjungos atlikti tyrimai apie paauglių emocinę raidą ir socialinius iššūkius. - Pedagoginės psichologijos vadovėliai, naudojami Lietuvos mokyklose (pvz., I. Piličiauskas, V. Matulionis, V. Ušinskaitė).---
Asmeninė pastaba: kaip žmogus, užaugęs Lietuvos švietimo sistemoje ir patyręs tiek šeimos, tiek mokytojų įtaką, geriausiai suprantu, kad būtent abi šios aplinkos svarbiausiais momentais padėjo suprasti save ir rasti savo kelią. Paauglystė kartais trukdo priimti pagalbą, tačiau šiandienos iššūkių kontekste šeimos ir mokyklos užduotis – užauginti ne tik žinių turintį, bet ir laisvai mąstantį, emociškai brandų žmogų. Visų mūsų laimės ir sėkmės pagrindas – pagarba, kantrybė, nuolatinis dialogas.
Įvertinkite:
Prisijunkite, kad galėtumėte įvertinti darbą.
Prisijungti