„Malonumas kaip gėris“: analizė iš keturių metaetikos perspektyvų

Šį darbą patikrino mūsų mokytojas: 17.01.2026 time_at 12:57

Užduoties tipas: Analizė

Pridėta: 17.01.2026 time_at 12:06

Santrauka:

Išnagrinėkite Malonumas kaip gėris per keturias metaetikos perspektyvas: sužinosite teorijų skirtumus, vertinimo kriterijus ir praktines etikos išvadas.

Įvadas

Ar galime visiškai tikėti, kad malonumas savaime yra gėris? Toks klausimas kyla ne tik kasdienėje etinėje diskusijoje, bet ir akademiniuose filosofijos debatuose, kai reikia suprasti moralinių sąvokų turinį ir jų pagrindimą. Šiame rašinyje gilinsiuosi į teiginio „malonumas yra gėris“ analizę, remdamasis keturiomis pagrindinėmis metaetikos kryptimis: aksiologiniu intuityvizmu, deontologiniu intuityvizmu, emotyvizmu bei preskreptyvizmu. Per šias perspektyvas ne tik geriau suvoksime pačio teiginio prasmę, bet ir išmokysime kritiškai vertinti moralinius teiginius kasdienybėje ir svarstant praktinius etinius sprendimus – pradedant asmeniniais sprendimais, baigiant viešosios politikos formavimu.

Šio rašinio tikslas yra analitinė, palyginamoji apžvalga. Kiekvienai teorijai skirsiu maždaug po 2–3 psl., nuosekliai taikydamas penkis pagrindinius analizės kriterijus: aiškinimo galią, semantinį aiškumą, motyvacinę jėgą, veiksmų gairių potencialą ir ontologinį statusą. Pabaigoje įvertinsiu kiekvienos krypties indėlį, palyginsiu jų stipriąsias bei silpnąsias puses ir pateiksiu išvadas, kurios galėtų būti aktualios Lietuvos akademinėje ir viešojoje aplinkoje.

Terminų ir metodologijos aiškinimas

Prieš gilindamiesi į teorijas, turime aiškiai suprasti, ką reiškia „malonumas“ bei „gėris“. Malonumo sąvoka gali būti traktuojama skirtingai. Viena vertus, jis dažnai suvokiamas kaip jutiminė, momentinė patirtis – pvz., skanus valgis ar jaukios vasaros vakaro akimirkos. Tačiau lietuvių filosofinėje tradicijoje dažnai pabrėžiama, kad egzistuoja ir aukštesni, dvasiniai ar intelektualūs malonumai: kūrybos džiaugsmas, draugystės šiluma, estetinė Sandros B. ar Jono Mekas filmo patirtis – visa tai, kas peržengia akimirkos hedonizmą ir atsiveria žmogui kaip platesnė gyvenimo prasmė.

Gėrio sąvoka negali būti susiaurinta iki malonumo vien dėl aksio loginio daugiasluoksniškumo. Moralinis gėris – tai ne tik tai, kas malonu ar naudinga, bet ir tai, kas teisinga, verta siekti, arba turi vertę nepriklausomai nuo pasekmių. Kalbant apie metaetikos metodologiją, dažniausiai pasitelkiama: 1) intuityvi analizė – remiamasi tiesioginiu moralinio turinio „pajautimu“, 2) kalbos/semantikos tyrimas, 3) emocinių/jausminių reakcijų analizė, 4) normatyvių praktinių rekomendacijų interpretacija.

Šiame rašinyje malonumu laikysiu tiek jutiminius, tiek aukštesniuosius (dvasinius) potyrius, o gėris bus suprantamas kaip savaiminė vertė, nebūtinai kiekvienos teorijos nuomone susieta su malonumu.

Teiginių analizės kriterijai

Vertinant kiekvieną teorinį požiūrį, remsiuosi šiais kriterijais: 1. Aiškinimo galia – ar teorija įtikinamai paaiškina teiginio „malonumas yra gėris“ prasmę? 2. Semantinis aiškumas – ar kalbinė analizė padeda išsklaidyti dviprasmybes? 3. Motyvacinė jėga – ar ši teorija įkvepia veikti? 4. Veiksmų gairių potencialas – ar teorija padeda pasirinkti teisingą sprendimą realiose situacijose? 5. Ontologinis statusas – ar gėris/malonumas laikomas objektyviu faktu, intuicija, nuostata?

Nagrinėjant kiekvieną kryptį, nuosekliai taikysiu šiuos kriterijus.

Aksiologinis intuityvizmas

Aksiologinio intuityvizmo šalininkai, kaip G. E. Moore („Principia Ethica“, 1903), gėrį laiko fundamentalia, neapibrėžiama verte, kurią galima atpažinti tik intuityviai, per tam tikrą „vidinį žvilgsnį“. Pagal Moore, „gėris yra paprastas savarankiškas požymis“, nedalomas į sudėtines dalis. Malonumas čia galėtų būti viena iš kelių tokių nepriklausomų vertybių.

Taigi, iš šios pozicijos teiginys „malonumas yra gėris“ gali būti pagrįstas: jeigu intuityviai jaučiame, kad maloni patirtis savaime yra teigiama, galime laikyti ją savaimine vertybe. Aiškinimo galia čia didelė – malonumas nesiejamas su kokiais nors išoriniais kriterijais ar pasekmėmis. Tačiau šios teorijos silpnoji pusė: kaip pagrįsti, kad mūsų intuityvus suvokimas nėra klaidingas? Juk žmonių intuicijos labai skiriasi – tai buvo svarstoma ir tarpukario lietuvių filosofų (Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina), kurie mokė apie dvasinės vertės pajautimą, bet kartu pripažino individualių skirtumų problemą.

Pavyzdžiui, jei žmogaus malonumas kyla iš žalingos veikos kitam (pvz., patyčios mokykloje), ar galime laikyti šį malonumą gėriu? Aksiologinis intuityvizmas sunkiai paaiškina, kodėl kai kurios intuityvios patirtys „turėtų“ būti gėris, kai kitų – ne.

Deontologinis intuityvizmas

Deontologinio intuityvizmo atstovas W. D. Ross („The Right and the Good“, 1930) siūlo alternatyvą: moralinių sprendimų pagrindas – prima facie pareigos (pareigos, kurios galioja tol, kol nesusiduria su kitomis, stipresnėmis pareigomis). Čia malonumas gali būti vienu iš moralinės svarbos elementų, tačiau ne svarbiausiu.

Pvz., padėti žmogui, kuriam skauda, yra pareiga palengvinti kančią (malonumas kaip gėris), bet, jei pagalba įžeistų kito žmogaus teisę į nuosavybę ar orumą, turime vertinti pareigų konfliktą. Ross teigia, kad „mūsų moralinis gyvenimas sudarytas iš įvairių vertybių suderinimo“, o ne iš paprasto malonumo siekimo.

Ši teorija pasižymi aiškiu moraliniu pluralizmu ir gebėjimu spręsti sudėtingas realias dilemas, pavyzdžiui, mokyklos situacijose, kai reikia pasirinkti tarp draugo paslapties išdavystės (teisingumas) ir nuoširdumo (ištikimybė). Tačiau praktinis trūkumas – nėra objektyvių svorių, kurie leistų nuspręsti, kuri pareiga svarbesnė, tad kiekviena situacija liks atvira subjektyviems sprendimams.

Emotyvizmas

Emotyvizmo, kurį Lietuvoje populiarino A. J. Ayer („Language, Truth and Logic“, 1936), požiūriu, sakydami „malonumas yra gėris“, tiesiog išreiškiame savo pritarimą ar emociją, bet neteigiam fakto apie pasaulį. Tai būdas paveikti kitus, skatinant ar atgrasant nuo tam tikros veiklos.

Pavyzdžiui, sakydamas „Nepalik naminio gyvūno be priežiūros – tai yra blogai“, iš esmės reiškiu ne objektyvų nuosprendį, o savo jausminį atstumą tam elgesiui. Taip ir „malonumas yra gėris“ – tai daugiau kaip moralinė šūkis, o ne faktas.

Emotyvizmas stiprus aiškinant, kaip vyksta moraliniai disputai visuomenėje, tarkime, diskutuojant apie alkoholio vartojimo kultūrą Lietuvoje: retorikoje dažnai į pagalbą pasitelkiamos emocijos, o ne analitiniai argumentai. Tačiau ši teorija sunkiai pagrindžia, kodėl vienos emocijos ar nuostatos yra vertingesnės už kitas, – ypač, kai susiduriame su prieštaraujančios moralinės nuostatos asmenimis ar grupėmis (pvz., tolerancija kitų pasirinkimams vs. nepakantumas). Motyvacinė jėga čia priklauso nuo emocionalios išraiškos poveikio, bet stokojama aiškių veiksmų gairių.

Preskreptyvizmas

Preskreptyvizmo (R. M. Hare, „The Language of Morals“, 1952) šalininkai teigia, kad moraliniai teiginiai atlieka normatyvinę funkciją – tai rekomendacijos ar reikalavimai veikti vienu ar kitu būdu. Taigi, „malonumas yra gėris“ suprantama kaip kvietimas skatinti malonumą – ne tik emocinis pritarimas, bet ir nuoroda, ko reikalaujama iš savęs ir kitų.

Šios teorijos stiprybė – universalizacija: jei teigiame, kad malonumo siekimas yra gėris, turime pripažinti, kad tokia tvarka turi būti taikoma visiems žmonėms panašiomis aplinkybėmis. Pvz., jei mūsų šalyje siekiama didinti visuomenės gerovę (malonumo aspektu), tokia preskripcija turi būti vienoda tiek turtingiems, tiek vargingiems, tiek įvairių socialinių grupių nariams.

Praktinis taikymas – viešosios politikos sprendimai: ar verta valstybės lygmeniu skatinti tam tikrus malonumo šaltinius (kultūros renginius, sveiką gyvenseną), jei jų nauda pasiekia visus? Trūkumas: preskriptyvistai sunkiai sprendžia, kaip nustatyti, kas yra tikras malonumas, ar jo siekimas visada pagrįstas. Negana to, ne visada imperatyvas atitiks natūralų žmonių poreikį ar tikrąją laimę.

Lyginamoji analizė ir kritinė evaluacija

Aksiologinis intuityvizmas pasižymi metaetiniu aiškumu – jis aiškiai įvardija malonumą kaip vertę, bet sunkiai paaiškina kitų moralinių vertybių svarbą. Deontologinis intuityvizmas turi stiprią interpretacinę bei praktinę galią, nes atsižvelgia į realias veiklų dilemas, tačiau lieka neaišku, kaip objektyviai pasverti pareigų svorį. Emotyvizmas puikiai paaiškina moralinės kalbos dinamiką ir emocijų vaidmenį, tačiau praranda normatyvinį pagrindą – kodėl iš viso turėtume klausyti vieno ar kito moralinio „jausmo“. Preskreptyvizmas gerai organizuoja elgesio reikalavimus, leidžia kurti viešosios politikos normas, bet neatspindi moralinio turinio gilumo ar šaknų.

Jeigu svarstytume, ar galima paaukoti vieną žmogų vardan daugumos malonumo, aksiologinis intuityvizmas pasakytų „galbūt“, jei mūsų intuicija „sako“, jog tai teisinga. Deontologinis intuityvizmas greičiausiai kartu su Kanto tradicija uždraustų tokį veiksmą, nes individas turi teises nepriklausomai nuo daugumos norų. Emotyvizmas priklausytų nuo bendros emocijų atmosferos. Preskreptyvizmas rodo – jei sutarėme dėl tokios visuomenės normos, turime jos laikytis.

Kitas pavyzdys – ar galime malonumą, patiriamą iš žalingo kito pasityčiojimo, laikyti gėriu? Dauguma teorijų atsakytų „ne“, bet tik deontologinis intuityvizmas aiškiai parodytų, kad kitos moralinės pareigos (teisingumas, pagarbos imperatyvas) yra svarbesnės.

Normatyvinės išvados ir praktinės implikacijos

Priėmus teiginį „malonumas yra gėris“ kaip nekvestionuojamą normą, sėkmingiausiai šaknis įleistų utilitarizmas, kurio idėjas savo darbais apmąstė ir Lietuvos etikos pažangos permąstytojai (pvz., Leonas Bistrovas XIX a. raštuose). Tačiau taip rizikuojame sumenkinti teisingumą, orumą bei kitus pamatinius vertybinius principus. Dorybių etikos, deontologijos, arba net kontraktualizmo šviesoje malonumas gali būti tik išvestinė ar ribota vertybė, o ne absoliuti gėrio esmė.

Tad etikos praktikoje geriau atsispirti vienpusiškiems šūkiams ir visada analizuoti, kokio tipo malonumas, kieno sąskaita ir kokiomis sąlygomis laikytinas gėriu.

Atsakomieji prieštaravimai ir atsakymai

Pagrindiniai priekaištai teorijoms: - Intuityvizmas susiduria su reliabiliteto problema – ar tikrai visi gali intuityviai spręsti apie vertę? Argumentas: būtent todėl etinė refleksija turi būti kolektyvinė, nėra vienos „tikros“ intuicijos. - Deontologinis pluralizmas kritikuojamas dėl neapibrėžtumo: kaip žinoti, kuri pareiga svarbiausia? Galimas atsakymas – būtini vieši sprendimo būdai (diskusijos, apeliacija į visuomenės dorovinius standartus). - Emotyvizmas laikomas per silpnu, normatyviškai – atsakymas: nors tai atskleidžia kalbos emocijų šaknį, realiai etikos sprendimai turi būti pagrįsti daugiau nei jausmais. - Preskreptyvizmas pažymimas semantiniu blankumu – kartais imperatyvas be turinio; atsakas: normos turi būti pagrįstos racionaliais argumentais ir bendru sutarimu.

Išvados

Kiekviena iš keturių metaetikos krypčių siūlo savitą teiginio „malonumas yra gėris“ interpretaciją, tačiau nei viena nėra absoliučiai visavertė viena pati. Mano nuomone, tikslingiausia laikytis integruoto požiūrio: pripažinti malonumą kaip vieną iš vertingų elementų, bet jo nesutapatinti su gėriu savo esme – tam reikia platesnės vertybių analizės. Siūlau ateityje tyrinėti, kaip realios žmonių moralinės intuicijos (pvz., Lietuvos paauglių laikysenos apie patyčias ar smurtą) atitinka arba paneigia teorinius modelius, ir kokį vaidmenį neuromokslai gali turėti etikos diskurse.

Baigdamas norėčiau palikti paprastą mintį: malonumas gali būti gėris, bet jis tampa vertingu tik deramai suderinus su kitomis moralinėmis vertėmis.

Praktiniai rašymo ir struktūriniai patarimai

- Struktūra: įžanga su temos apibrėžimu, terminų ir metodų apžvalga, keturios pagrindinės teorijos, palyginimas ir išvados. - Kiekvienai teorijai skirti maždaug po lygiai vietos, bet galima akcentuoti stipresnes arba aktualesnes lietuviškam diskursui pozicijas. - Pradėkite ir užbaikite kiekvieną skyrių aiškia signalo fraze. - Pirminių šaltinių citavimui naudokite pagrindines autorines idėjas (G. E. Moore – gėrio intuicija, W. D. Ross – prima facie pareigos, A. J. Ayer – emocinis teiginys, R. M. Hare – preskripcija ir universalizacija); papildykite lietuviškais komentarais ar filosofijos vadovėliais. - Laikykitės laiko plano: paruoškite trumpą schemą, pagal kurią dėliokite savo argumentus ir pavyzdžius.

Rekomenduojama literatūra

Pagrindiniai šaltiniai: - G. E. Moore, „Principia Ethica“, 1903 – klasikinis gėrio sampratos analizės traktavimas. - W. D. Ross, „The Right and the Good“, 1930 – prima facie pareigų teorija. - A. J. Ayer, „Language, Truth and Logic“, 1936 – emotyvizmo pradininkas. - R. M. Hare, „The Language of Morals“, 1952 – preskreptyvizmo pamatinis veikalas.

Papildoma literatūra: - Anicetas Tamošaitis, „Etikos teorijos“. - Dalia Meilutytė-Svėgždienė, „Moralės filosofijos įvadas“ (lietuviškas vadovėlis).

Rekomendacija: Visada pasidomėkite naujausiais kritiniais straipsniais ar komentaruose filosofijos periodikoje (pvz., „Problemos“, „Logos“).

---

Pabaigai – laikykitės aiškios schemos, kritiškai ir kūrybiškai argumentuokite, o malonumo ir gėrio temą nagrinėkite ne kaip šūkį, o kaip gilią moralinę užduotį kiekvienam mąstančiam žmogui.

Pavyzdiniai klausimai

Atsakymus parengė mūsų mokytojas

Kokia yra teksto „Malonumas kaip gėris“ pagrindinė žinutė?

Tekstas nagrinėja, ar malonumas tikrai gali būti laikomas gėriu, taikydamas keturias metaetikos perspektyvas ir pabrėždamas svarbą vertinti malonumą greta kitų moralinių vertybių.

Kaip aksiologinis intuityvizmas aiškina teiginį „malonumas kaip gėris“?

Aksiologinis intuityvizmas laiko malonumą vienu iš pagrindinių, intuityviai suvokiamų gėrio šaltinių, tačiau sunkiai pagrindžia, kodėl skirtingų žmonių intuicijos gali skirtis.

Kuo skiriasi emotyvizmo ir preskreptyvizmo požiūriai „malonumas kaip gėris“ klausimu?

Emotyvizmas laiko teiginį emociniu pritarimu be faktinio pagrindo, o preskreptyvizmas traktuoja kaip normatyvinę rekomendaciją skatinti malonumą visiems vienodai.

Kodėl deontologinis intuityvizmas kritikuojamas tekste „Malonumas kaip gėris“?

Deontologinis intuityvizmas kritikuojamas dėl to, kad nėra aiškių kriterijų, kaip objektyviai nuspręsti, kuri moralinė pareiga yra svarbiausia konkrečioje situacijoje.

Kokias praktines rekomendacijas pateikia rašinys apie „Malonumą kaip gėrį“?

Rašinys siūlo vertinti malonumą tik kartu su kitomis moralinėmis vertybėmis ir skatinti kritinį požiūrį, vengiant vienpusiškų moralinių šūkių tiek teorijoje, tiek praktikoje.

Parašyk už mane analizę

Tagi:#etika #metaetika #analizė