Viešojo administravimo sistemų konspektas ir naujosios vadybos analizė

Šį darbą patikrino mūsų mokytojas: 15.01.2026 time_at 16:15

Užduoties tipas: Referatas

Pridėta: 15.01.2026 time_at 15:21

Santrauka:

Darbas analizuoja NVV nesėkmes, politinių elitų reakcijas ir inkrementinės analizės modelius viešajame administravime Lietuvoje.

1. Įvadas

1.1 Temos aktualumas

Viešojo administravimo sistemos (VA sistemos) išlieka vienu pagrindinių valstybės funkcionavimo pamatų. Nuo jų priklauso ne tik kasdienė institucijų veikla, bet ir piliečių pasitikėjimas valstybe, visuomenės gerovė ir demokratijos kokybė. Lietuvos šiuolaikinėje viešojo valdymo aplinkoje ypatingai aktuali tampa Naujosios viešosios vadybos (NVV) koncepcija, kurią lydėjo tiek entuziazmas dėl inovacijų, tiek nemažai pagrįstos kritikos. Kodėl taip atsitiko? Ar NVV neišpildė lūkesčių, ar tiesiog susidūrė su neišvengiamomis sisteminėmis problemomis?

Norint atsakyti į šiuos klausimus, būtina remtis svarbiais teoriniais darbais, pavyzdžiui, Ch. Hood’o (1998) analize apie politinių elitų retorines strategijas NVV nesėkmių akivaizdoje, taip pat C.E. Lindbloom (1979) aprašytomis inkrementinės analizės rūšimis. Šie tekstai padeda suvokti ne tik, kodėl NVV paradigmos ne visuomet duoda pageidaujamus rezultatus, bet ir kaip patys valdymo sprendimų priėmėjai reaguoja į nesėkmes bei kokių analitinių metodų jie gali pasitelkti.

1.2 Esminiai apibrėžimai

Naujoji viešoji vadyba (NVV) – tai paradigma, atsiradusi siekiant „modernizuoti“ ir efektyvinti viešojo sektoriaus veiklą per vadybinių principų, pasiskolintų iš privataus sektoriaus, pritaikymą valstybės valdžios institucijoms. NVV teorijoje svarbus dėmesys skiriamas rezultatų matavimui, decentralizacijai, konkurencijai ir orientacijai į klientą (pilietį).

Viešoji vadyba – tai mokslas ir praktika, apimanti valstybinių institucijų veiklos organizavimą, jų valdymą, resursų paskirstymą ir viešosios politikos įgyvendinimą.

Ch. Hood savo darbuose išskiria keturias retorikos nuostatas, kuriomis politiniai elitas vertina ir reaguoja į viešojo sektoriaus nesėkmes: - Hierarchinė – akcentuoja tvarką, kontrolę, taisyklių laikymąsi. - Egalitarinė – siekia lygybės, demokratizacijos, kolektyvinio sprendimų priėmimo. - Individualistinė – išryškina individualias iniciatyvas, konkurenciją, savarankiškumą. - Fatalistinė – pažymi pasyvumą, neišvengiamą sistemų nesėkmingumą.

Šiame esė siekiama nuodugniai išanalizuoti, kaip politinis elitas reaguoja į NVV nesėkmes skirtingomis retorikomis, taip pat palyginti skirtingas inkrementinės analizės rūšis viešojoje politikoje, atskleidžiant jų praktines stiprybes ir ribotumus.

---

2. Naujosios viešosios vadybos nesėkmės ir politinių elitų reakcijos pagal Ch. Hood’ą

2.1 Problemos apibrėžimas ir bendra NVV kritika

NVV įvedė daugybę privačiame sektoriuje pasiteisinusių metodų, tačiau realybėje būtent viešojo administravimo specifika dažnai sukelia problemas: organizacijos tampa pažeidžiamos struktūrinių pokyčių metu (organizacijos trapumas), procesai ima funkcionuoti atskirai nuo bendrų tikslų (silosas), o strateginis planavimas dažnai atsiduria antrame plane arba tampa imituojamas („popierinis“). Šios NVV trūkumų kilmės priežastys susijusios ne tik su sistemos dizainu, bet ir su politinių elitų požiūriu į nesėkmes – būtent tam ir skirtos Ch. Hood‘o išskirtos retorikos.

2.2 Hierarchinis požiūris

Hierarchinėje retorikoje NVV nesėkmės aiškinamos per taisyklių nesilaikymo, prastos kontrolės ir per silpnų vadovavimo grandžių prizmę. Tokiems elitams atrodo, kad pagrindinė problema yra per laisva sistema, todėl būtina grąžinti stiprią ranką, apibrėžtas procedūras ir griežtą atsakomybės pasiskirstymą. Pavyzdžiui, po gydymo įstaigų veiklos skandalų Lietuvos sveikatos apsaugos srityje dažnai siūloma stiprinti kontrolę, paskirti daugiau inspektorių, centralizuoti sprendimus. Ši retorika linkusi kaltinti atskirus „apsileidus“ pareigūnus, o ne matyti sisteminius veiksnius.

2.3 Egalitarinis požiūris

Egalitarinė retorika visuomet ieško problemų šaknų platesnėje institucinėje sistemoje. Nesėkmes siejama su neatnaujinamomis struktūromis, biurokratiniais barjerais, kvestionuojamos profesionalų grupės privilegijos. Tokiu požiūriu, norint ištaisyti NVV trūkumus, reikia stiprinti žemesnių grandžių balsą, įtraukti piliečius į sprendimų priėmimą, plėtoti kolektyvinius atsakomybės mechanizmus. Lietuvoje diskriminacijos atvejais viešajame sektoriuje dažnai reikalaujama platesnės lygybės politikos, atviresnių konkursų į vadovaujamas pareigas, profsąjungų įtakos stiprinimo.

2.4 Individualistinis požiūris

Individualistinėje retorikoje pagrindinė problema yra perteklinis kolektyvizmas, kuris slopina asmenines iniciatyvas ir ambicijas. NVV nesėkmės aiškinamos kaip biurokratų, organizacijų ir vadovų savanaudiškumo, karjeros siekio ar net kyšininkavimo rezultatas. Individualistiniai elgsenos modeliai, pavyzdžiui, konkurencija tarp savivaldybių ar ligoninių dėl finansavimo, laikomi efektyvumo varikliais, tačiau jų šešėlinė pusė – žalingi interesų konfliktai. Dažnai šios grupės atstovai priešinsis papildomam reguliavimui ir siūlys „laisvos rinkos“ sprendimus net viešajame sektoriuje.

2.5 Fatalistinis požiūris

Fatalistinė retorika iš esmės išreiškia skepticizmą dėl bet kokių reformų sėkmės: nesėkmės laikomos natūralia, beveik nekeičiama sistemos dalimi. Šis požiūris ypač ryškus viešojo sektoriaus darbuotojų laikysenoje, kai pasyviai stebimos problemos ar net atvirai deklaruojama, jog nieko pakeisti negalima. Lietuvos viešosios paslaugos atvejais (pavyzdžiui, eilių poliklinikose ar socialinės paramos paskirstyme) galima išgirsti frazių kaip: „taip jau yra – nieko čia nepakeisi“. Tai sustiprina NVV sistemos inertiškumą ir didina piliečių nepasitikėjimą.

---

3. Konkrečių problemų (pvz., diskriminacijos) interpretacijos per keturis retorikos barus

3.1 Problemos pristatymas: diskriminacija kaip viešosios vadybos problema

Diskriminacija viešajame valdyme – tai nevienodas požiūris ar galimybių suteikimas valstybės institucijų darbuotojams, piliečiams ar paslaugų gavėjams dėl amžiaus, lyties, tautybės, negalios ar kitų tapatybės požymių. Diskriminacija išderina institucionalią struktūrą, mažina piliečių pasitikėjimą viešosiomis institucijomis, kenkia efektyviam valdymui.

3.2 Hierarchinė retorika diskriminacijos interpretacijoje

Hierarchinė retorika matys diskriminaciją kaip taisyklių nepaisymo rezultatą: kaltinama vadovybė, inspektoriai ar konkretūs tarnautojai, kurie neprižiūri lygiateisiškumo užtikrinimo. Sprendimas – kurti naujas taisykles, stiprinti kontrolės institucijas, sugriežtinti atsakomybę. Pavyzdžiui, jei pienu norėtų pasinaudoti neįgalieji, o paslaugos teikėjas juos ignoruotų – būtų pasiūlytas griežtesnis auditas ir papildomi procedūriniai reikalavimai.

3.3 Egalitarinė retorika diskriminacijos interpretacijoje

Egalitarinė retorika iškelia, kad diskriminacija – sisteminiai nelygybės požymiai, institucinis šališkumas, istoriškai susiformavę galios santykiai. Dažnai šioje perspektyvoje nagrinėjamos ne pavienės klaidos, o įsišaknijusios darbo kultūros, nedemokratiškos procedūros ir vyresnybės privilegijos. Pavyzdžiui, jeigu kompleksinio aptarnavimo valstybės tarnybose mažumų atstovai nesulaukia reikiamos pagalbos, egalitarinė retorika reikalautų institucionalizuotų pokyčių – įvairovės lavaravimo iniciatyvų, darbuotojų mokymų, darbo grupių atstovavimo tartum tai būtų priežastis keisti visą veiklos paradigmą.

3.4 Individualistinė retorika diskriminacijos interpretacijoje

Diskriminaciją individualistai priskirs atskiriems individus – pabrėš asmeninių interesų bei konkurencijos tarp darbuotojų, siekiančių naudos. Jie laikytų, kad diskriminacija kyla arba dėl norimo palankumo artimiems (pvz. saviems) darbuotojams, arba savanaudiškų veiksmų ignoravimo bendros gerovės vardan. Sprendimai čia orientuoti į pasiekimų sistemą: geriausiai dirbantys turėtų gauti daugiau privilegijų, o diskriminacija, kaip žalingas savanaudiškumo aktas, būtų pajuokiama kaip neefektyvus elgesys.

3.5 Fatalistinė retorika diskriminacijos interpretacijoje

Pagal fatalistinį požiūrį diskriminacija yra nuolat pasikartojanti, nekontroliuojama ir neišvengiamai egzistuojanti problema. Didelė dalis viešųjų institucijų darbuotojų galėtų manyti: „visur taip yra – tokia realybė“. Tai sąlygoja pasyvumą: net jei matomos problemos, nėra bandymų veikti, nėra suvokimo, jog situaciją įmanoma pakeisti. Pavyzdžiui, seniūnijose labai dažnai diskriminacija paslaugų teikimo srityje laikoma neišvengiama, o dėl skundų dažnai nieko neįvyksta.

3.6 Praktiniai pavyzdžiai (egzamino užduotims)

Atvejis 1: diskriminacija darbe. Jei valstybės įstaigoje skirtingų tautybių darbuotojai gauna nevienodas pareigas: - Hierarchinė retorika kaltintų vadovų nekompetenciją ar taisyklių pažeidimą. - Egalitarinė – reikalautų permainų pačioje atrankos sistemoje. - Individualistinė – akcentuotų darbuotojų asmenines strategijas. - Fatalistinė – tiesiog konstatuotų faktą, nesiimdama sprendimų.

Atvejis 2: diskriminacija paslaugų teikime. Medikų abejingumas vyresnio amžiaus pacientams: - Hierarchinis sprendimas – papildomas auditas, darbo inspekcijos. - Egalitarinė kritika – pacientų įtraukimas į paslaugų tobulinimą. - Individualistinis žvilgsnis – personalo skatinimas savarankiškai spręsti problemas. - Fatalistinis – abejingas požiūris „tokios gairės gyvenime – aš nieko nepakeisiu“.

---

4. Ch. E. Lindbloom inkrementinės analizės rūšys ir jų svarba viešosios politikos formavime

4.1 Paprastos inkrementinės analizės apibrėžimas ir ypatumai

Paprasto inkrementalizmo esmė – kai sprendimų priėmėjai nedrįsta daryti esminių reformų, o renkasi mažus žingsnius tobulindami tai, kas veikia. Čia prioritetas teikiamas laipsniškam pokyčiui ir mažai rizikai. Praktikoje, pavyzdžiui, Lietuvos viešojoje politikoje nevengiama tipinių „pilotinių programų“ ar „bandomųjų projektų“, kai dabartinė tvarka keičiama vos keliais elementais. Šios analizės trūkumas – inovacijų stoka ir užsibuvimas status quo.

4.2 Suskaidytasis inkrementalizmas

Šio metodo atveju kompleksinė problema suskaidoma į atskiras, labiau valdomas užduotis. Dalyviai dirba su žinomų alternatyvų analize ir nuolat tikrina sprendimus cikliškais bandymų-klaidų etapais. Toks metodas efektyvus, kai sprendimų priėmimas išskaidytas tarp kelių institucijų ar lygmenų – tarkime, socialinės politikos priėmimo kontekste, kur kiekvienas departamentas prisiima dalį atsakomybės už pokyčius. Studentams patartina šį metodą taikyti analizuojant neapibrėžtas, daugialypes viešos sistemos problemas.

4.3 Strateginė analizė

Strateginėje analizėje siekiama į procesą įtraukti ir platesnius, ilgalaikius siekius, ieškant būdų, kaip išnaudoti ribotus resursus išsamiausiai, remiantis riboto racionalumo principu (pagal H. Simoną). Toks požiūris naudingas svarstant strategines reformas, pavyzdžiui, švietimo ar sveikatos politikos ilgalaikius pokyčius. Čia svarbu suprasti, jog „tobulas sprendimas“ sunkiai pasiekiamas, tačiau gerai išplanuota strategija leidžia pasiekti proveržį su sąmoningai pasirinktais kompromisais.

4.4 Ryšys tarp Lindbloom’o analizės rūšių ir NVV reiškinių

- Paprastas inkrementalizmas mažina NVV reformų pavojų, tačiau gali sukelti ar ilgam užkonservuoti sisteminius trūkumus. - Suskaidytas inkrementalizmas padeda sėkmingiau koordinuoti veiksmus tarp įvairių viešųjų institucijų, tačiau reikalauja nuolatinio atgalinio ryšio ir kantrybės. - Strateginė analizė labiausiai praverčia planuojant ambicingas reformas, ypač ten, kur NVV paliko spragų ilgalaikiam planavimui.

Studentams vertėtų mokytis taikyti šias metodikas praktinėse situacijose, nes tai leidžia tiksliau diagnozuoti problemų kilmę ir pasiūlyti realius sprendimus.

---

5. Apibendrinimas ir refleksija

5.1 Pagrindinių idėjų apibendrinimas

Išnagrinėjus keturias Ch. Hood’o retorikos nuostatas, matyti, kad kiekviena jų pateikia savitą NVV nesėkmių interpretaciją: hierarchinė siekia drausmės, egalitarinė – lygybės, individualistinė – asmeniško efektyvumo, o fatalistinė – susitaikymo. Šios nuostatos dažnai priešinasi, tačiau kartu papildo viena kitą, nes atspindi nevienalytes mūsų visuomenės vertybes.

Tuo tarpu Ch. E. Lindbloom pristatytos inkrementinės analizės rūšys leidžia nuosekliau ir adekvačiau reaguoti į NVV iššūkius, mažinant tiek per didelės centralizacijos, tiek per skubotų reformų rizikas.

5.2 Praktinė nauda ir mokymosi pamokos

Šių teorijų supratimas praplečia viešojo administravimo problemų analizės horizontą ir leidžia studentams išmokti skirti, kurie sprendimai veiksmingi konkrečioje situacijoje. Taip ugdomi konceptualūs, kritinio mąstymo ir sisteminio matymo gebėjimai.

5.3 Iššūkiai ir tolimesni tyrimai

Teoriniai modeliai dažnai susiduria su praktiniais barjerais – reikia pritaikyti juos atsižvelgiant į Lietuvos sociopolitines realijas, istorines tradicijas bei institucijų brandą. Todėl studentams vertėtų domėtis ne tik klasika, bet ir šiuolaikinėmis VA teorijomis ir jų taikymo atvejais.

---

Papildoma medžiaga ir rekomendacijos rašant esė

- Kiekvieną retorikos tipą aiškiai atskirkite, naudokite lietuvišką arba gerai atpažįstamą viešojo valdymo pavyzdį (pvz., savivaldybių reforma, nepotizmo skandalas, diskriminacija pagal negalią darbdaviuose). - Kritiškai palyginkite: kada veiksmingesnis hierarchinis, kada egalitarinis požiūris (pvz., krizės atveju būtina drausmė, tačiau ilgalaikiam teisingumui būtinas egalitarizmas). - Prie NVV kritikų taikykite Lindbloom modelius, pagrįskite, kodėl siūlote būtent tokį žingsninį keitimą. - Nuolat junginėkite teoriją ir praktiką, parodykite, kaip retorikos formuoja viešosios politikos priėmimą Lietuvoje ir kodėl tai svarbu kiekvienam piliečiui.

Tokiu būdu Jūsų esė bus išsami, struktūruota ir atitiks aukščiausius Lietuvos akademinės raštvedybos kriterijus.

Pavyzdiniai klausimai

Atsakymus parengė mūsų mokytojas

Kas yra viešojo administravimo sistemos konspektas ir kokia jo paskirtis?

Viešojo administravimo sistemos konspektas apibendrina pagrindines viešojo sektoriaus valdymo teorijas ir praktikas, padeda suprasti institucijų funkcionavimo principus, NVV reikšmę bei elitų reakcijas į nesėkmes.

Kaip apibrėžiama naujoji viešoji vadyba viešojo administravimo sistemų kontekste?

Naujoji viešoji vadyba – vadybinių principų diegimo viešajame sektoriuje paradigma, siekianti efektyvumo, decentralizacijos, konkurencijos ir orientacijos į pilietį.

Kokios yra pagrindinės Ch. Hood'o viešojo administravimo sistemų retorikos?

Ch. Hood'as išskiria keturias retorikas: hierarchinę, egalitarinę, individualistinę ir fatalistinę, kurios skirtingai aiškina NVV nesėkmes ir politinio elito reakcijas.

Kuo paprastas ir suskaidytas inkrementalizmas skiriasi viešojo administravimo sistemų analizėje?

Paprastas inkrementalizmas numato smulkius pokyčius, o suskaidytas – kompleksinę problemą išskaido smulkesnėmis dalimis, palengvindamas valdymą ir sprendimų priėmimą.

Kaip diskriminacijos problemas aiškina skirtingos viešojo administravimo sistemų retorikos?

Hierarchinė retorika kaltina vadovybę, egalitarinė mato institucinį neteisingumą, individualistinė pabrėžia asmeninius motyvus, o fatalistinė laikosi požiūrio, kad pokyčių neįmanoma įgyvendinti.

Parašyk už mane referatą

Tagi:#viešasisadministravimas #vadybosanalizė #konspektas