Knygų galia gyvenime: kaip literatūra formuoja mąstymą ir empatiją
Šį darbą patikrino mūsų mokytojas: 23.01.2026 time_at 5:40
Užduoties tipas: Rašinys
Pridėta: 17.01.2026 time_at 16:49
Santrauka:
Sužinok, kaip knygų galia ir literatūra formuoja mąstymą, empatiją bei vertybes; rasi aiškias pamokas, praktinius patarimus ir užduotis mokiniams. Pradėk.
Viešoji kalba. Knygos ir gyvenimas
Įžanga
Ar esate kada nors pagalvoję – ar knyga, perskaityta paauglystėje arba vakar vakare, gali pakeisti kelią, kuriuo ateityje žengsite? Galbūt nežymiai pakeitė požiūrį į pasaulį, leido naujai įvertinti draugo poelgį, gal net paskatino užkalbinti nepažįstamą žmogų. Knygos – daugiau nei popieriaus lapai ar pramoga prieš miegą. Jos – patirties šaltinis, draugas, patarėjas. Būtent apie tai verta kalbėtis šiandien: kaip perskaitytos istorijos formuoja mūsų asmenybę, padeda susivokti savyje ir lemia sprendimus, kuriuos priimame kasdien. Mano teiginys – literatūra nėra tik estetinė patirtis ar intelektualus laisvalaikis; ji – praktinė gyvenimo pamoka, leidžianti pažinti tiek kitus, tiek save patį. Apžvelgsiu tris aspektus: kaip knygos plečia empatiją ir vaizduotę, kaip ugdo kritinį mąstymą bei asmeninį stuburą, ir kaip į realų gyvenimą įtraukti skaitymo pamokas.---
I dalis. Empatija ir vaizduotė: kasdienio bendravimo pagrindas
Skaitydami knygas dažnai įsikūnijame į herojus, pradedame jausti, kaip jaučiasi kitas. Tai — neįkainojama kasdienybėje, kur dažnai susiduriame su skirtingais žmonėmis ir nuomonėmis. Lietuvių literatūroje daugelis pagrindinių veikėjų susiduria su sudėtingomis situacijomis, reikalaujančiomis įsijautimo ir supratimo. Pavyzdžiui, Jurgis iš Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ nuolat blaškosi tarp pašaukimo ir visuomenės lūkesčių. Skaitydami apie tokius pasirinkimus, ugdome gebėjimą suprasti skirtingas perspektyvas.Psichologijos mokslininkai patvirtina: pasakojimų skaitymas lavina mūsų empatiją. Tai reiškia, kad skaitantis žmogus yra geriau pasirengęs spręsti konfliktus, nes natūraliai linksta į supratimą, o ne kategorišką vertinimą. Praktinis patarimas čia paprastas – skaityti įvairių autorių, epochų ir temų kūrinius: nuo Šatrijos Raganos paprastumo iki Rimanto Kmitos šiuolaikinio žvilgsnio Klaipėdai ar Marijampolei. Dar svarbiau – užsirašyti, kokiais motyvais vadovavosi veikėjai ir pergalvoti, ar pats panašioje situacijoje nesielgtum panašiai ar priešingai.
---
II dalis. Kritinis mąstymas ir savarankiškumas: knyga kaip gyvenimo laboratorija
Literatūra leidžia pažvelgti į pasaulį keliais kampais ir net priimti sprendimus be realios rizikos. Veikėjų dilemos, klaidos ir laimėjimai – tai mūsų bandymų laukas. Ne veltui Justino Marcinkevičiaus „Mažvydas“ kelia klausimus ne tik apie kalbos prasmes, bet ir apie savo pašaukimo ir pareigos suderinimą. Susidurdamas su tokiu veikėju, skaitytojas sprendžia: o kaip būtų mano vietoje? Ar svarbiau asmeninė laimė, ar pareiga bendruomenei? Tokios dilemos priverčia nelipti paskui masę, o ieškoti atsakymų savyje.Gyvenime dažnai sprendimus priimame automatiškai, nesusimąstydami, kodėl renkamės būtent taip. O literatūroje skaitome apie pasirinkimo kainą, alternatyvas ir jų pasekmes. Todėl svarbu, baigus skaityti, sąmoningai užduoti sau kelis klausimus: ką veikėjas galėjo padaryti kitaip? Kaip elgčiausi, jei būčiau toje situacijoje? Šis savęs klausimas išugdo gebėjimą kritiškai vertinti ir savo, ir aplinkinių pasirinkimus.
---
III dalis. Vertybių ir tapatybės formavimas: knygos kaip asmeninio stuburo architektės
Nė vienas žmogus negimsta su galutinai susiformavusiomis vertybėmis. Per gyvenimą jas nuolat peržiūrime, perstatome tai, kas mums atrodo silpna ar perimta iš kitų be kritikos. Literatūra – tai veidrodis, kuriame atspindime save: ko bijome, kuo žavimės, ką laikome teisingu. Todėl Martyno Vainilaičio poezijos šviesa ar Jurga Ivanauskaitė su aštriomis egzistencinėmis temomis tampa mūsų asmeninių klausimų pradžia.Knygose regime ne tik žodžius, bet ir modelius: Lauryno Ivinskio „Sutemose ir aušroje“ atsidūręs žmogus moko atsakomybės, Marijos Gimbutienės „Senosios Europos“ puslapiai kviečia gilintis į savo šaknis. Tokios istorijos įkvepia ne tik apmąstyti savo gyvenimo būdą, bet ir, esant reikalui, drąsiai stoti už pasirinktas vertybes. Įdomu pastebėti, kad kai kurios knygos iš tikrųjų ilgam įstringa atmintyje – dažnai todėl, kad tam tikru metu sutapo su vidiniu poreikiu, išgyvenimu ar abejonėmis. Štai kodėl patartina po kiekvienos knygos parašyti keletą sakinių, apibendrinančių, kokią jos pamoką galima taikyti savo kasdienybėje, ir susikurti nuosavą „knygų atmintinę“, prie kurios verta grįžti.
---
Kontrargumentas: „Gyvenimas išmoko geriausiai“
Gana dažnas požiūris: „Viskas išaiškėja tik per asmeninę patirtį, o knygos – tik priedas.“ Sutinku: jokie skaityti romanai, filosofiniai traktatai ar eilėraščių rinkiniai nepakeis realaus įvykio, kai asmeniškai kažką prarandame ar laimime. Tačiau, kas paneigs, kad knygos pasiūlo saugesnę erdvę suklupti – mintimis. Juk Juozo Grušo „Herkus Mantas“ personažas suklysta dėl pasitikėjimo netinkamais žmonėmis. Po tokio skaitymo galime iš anksto apmąstyti, kur slypi klaidos, ir kartais jų išvengti realybėje. Geriausia – jungti abu šaltinius: knygas ir gyvenimą, nes jų sintezė suteikia išminties ir jautrumo.---
Asmeninė iliustracija
Pernai vasarą į rankas paėmiau Undinės Radzevičiūtės romaną „Žuvys ir drakonai“. Nors iki tol galvojau, kad daugumą dalykų galima suprasti vien stebint aplinką ir bendraujant, ši knyga pakeitė požiūrį į tylos vertę ir gebėjimą atlaikyti nesupratimą. Viena veikėja nuolat renkasi nutilti ten, kur kitas pakeltų balsą. Po šios knygos pastebėjau, kaip pats pradėjau vertinti pauzes ir nekalbėjimo galią ginčuose su šeimos nariais. Manau, daugelis galėtų patirti sumanumo pokyčius, jei atidžiau sektų ne tik veikėjų žodžius, bet ir tylą tarp eilučių.---
Išvados
Apibendrinant, knygos nėra tik pasyvios gyvenimo dekoracijos ar būdas pabėgti nuo nuobodulio. Jos – aktyvios dalyvės mūsų vertybėse, kasdieniuose sprendimuose ir net tapatybės paieškose. Literatūra augina empatiją, padeda ugdyti kritinį žvilgsnį į pasaulį ir formuoja vidinį „aš“. Kvietimas paprastas: kiekvieną mėnesį išsirinkite bent vieną knygą, kuri skatintų savianalizę, atviriau žvelgtų į žmones. Užrašykite, kokias tris pamokas galite pritaikyti savo gyvenime. Tik taip pasinaudosime visomis knygų teikiamomis dovanomis.Kaip sakė poetas Tomas Venclova: „Knyga, jei ji gera, išmoko žmogų būti ne vienu, bet daugeliu.“ Šiandien linkiu visiems nebijoti pažinti daugybės gyvenimų ir taip tapti jautresniais, laisvesniais, išmintingesniais.
---
*Rekomenduojami skaitymui lietuvių ir pasaulio autorių kūriniai*
- V. Mykolaitis-Putinas „Altorių šešėly“ (vidinis konfliktas ir savęs paieška) - Šatrijos Ragana „Sename dvare“ (žmogiškumo šiluma) - Justinas Marcinkevičius „Mažvydas“ (pareiga bendruomenei) - Undinė Radzevičiūtė „Žuvys ir drakonai“ (tylos vertė ir kitoniškumas) - Rimantas Kmita „Remyga“ (šiuolaikinio žmogaus tapatybė) - Antoine de Saint-Exupéry „Mažasis princas“ (pasaulio suvokimas vaikų akimis) - Hermann Hesse „Demianas“ (tapatybės paieška ir dvasinė branda)---
Praktiniai žingsniai
1. Pasirinkite knygą, kuri visada kėlė klausimų ar skatino pagalvoti apie save. 2. Per artimiausias keturias savaites paskirkite skaitymui bent 20 minučių per dieną. 3. Baigę, užrašykite svarbiausias tris mintis ar pamokas, kurias galėtumėte pritaikyti gyvenime. 4. Siūlykite draugui ar klasės bendraklasiui kartu diskutuoti apie perskaitytą kūrinį.---
Įvertinkite:
Prisijunkite, kad galėtumėte įvertinti darbą.
Prisijungti