ADHD: kaip atskirti tikrą dėmesio sutrikimą nuo įprasto elgesio
Šį darbą patikrino mūsų mokytojas: 16.01.2026 time_at 11:11
Užduoties tipas: Rašinys
Pridėta: 16.01.2026 time_at 10:19
Santrauka:
Ne kiekvienas judrus ar išsiblaškęs vaikas turi ADHD; svarbu stebėti, nustatyti priežastis ir bendradarbiauti šeimai, mokyklai ir specialistams.
Ar tikrai vaikas yra nedėmesingas, hiperaktyvus?
Įvadas
Pastaraisiais metais Lietuvos švietimo bendruomenėje, tėvų tarpe ir žiniasklaidoje vis dažniau girdimi susirūpinę klausimai: kodėl tiek daug vaikų sunkiai išlaiko dėmesį, nuolat juda, greitai praranda kantrybę arba impulsyviai reaguoja į aplinką? Tiek mokytojų kambaryje, tiek tėvų susirinkimuose neretai pasigirsta įtarimų apie galimus dėmesio ir aktyvumo sutrikimus – paprastai vadinamus hiperaktyvumu ar ADHD (angl. attention deficit hyperactivity disorder). Tačiau ar tikrai kiekvienas judresnis, užsimirštantis, kartais nesusivaldantis vaikas yra turintis sutrikimą? Galbūt dalis šių požymių yra natūralių vystymosi svyravimų ar aplinkos sąlygų rezultatas? Šiame rašinyje aptarsiu, kaip atskirti tipinius vystymosi bruožus nuo rimtesnių problemų, kokie pagrindiniai diagnostikos žingsniai, kaip praktikoje padėti šeimai ir mokyklai, bei kokius pagalbos kelius siūlo šiuolaikinės Lietuvos pedagogikos ir psichologijos gairės.---
Terminų aiškinimas ir diagnostikos pagrindai
Pirmiausia svarbu suprasti pagrindinius žodžius ir sąvokas. Dėmesio sutrikimai apima sunkumus koncentruojant dėmesį, baigiant užduotis, dažnai „pamesti“ mintį. Hiperaktyvumas – tai per didelis judrumas, kuris neatitinka amžiaus normų ir trukdo kasdieniam gyvenimui. Impulsyvumas reiškia nesugebėjimą susilaikyti nuo greitų veiksmų, neapgalvojus pasekmių. ADHD yra kompleksinis sindromas, kurį apibrėžia tiek dėmesio stoka, tiek hiperaktyvumas ir impulsyvumas, kai šie bruožai yra nuoseklūs, ryškūs bent šešis mėnesius ir pasireiškia įvairiuose kontekstuose, ne tik namuose ar tik mokykloje.Taigi, pagal tarptautinius bei Lietuvos psichikos sveikatos centrų standartus, ADHD diagnozei reikia sistemingo, įvairiapusio stebėjimo ir vertinimo. Svarbu, jog tėvai, mokytojai, o galbūt ir medikai neskubėtų „klijuoti etiketės“, nes toks žingsnis dažnai sukelia infantilizaciją, didina stigmatizacijos ir savęs nuvertinimo riziką, ko ypač vengia šiuolaikiniai pedagogikos mąstytojai – pavyzdžiui, psichologė Roma Jusienė nuolat pabrėžia stebėjimo ir diskusijos svarbą. Profesionali diagnozė Lietuvoje dažniausiai paskiriama vaikų psichiatro, pasitelkiant psichologo įvertinimus bei pedagogų stebėjimus.
---
Kada įtarimas dėl nedėmesingumo/hiperaktyvumo yra pagrįstas
Pažeisti kasdienę vaiko veiklą galintys dėmesio ir aktyvumo sunkumai paprastai atsiskleidžia mokykloje: vaikas nuolat pamiršta užduotis, sunkiai užmezga draugystes, net ir paprastose situacijose netikėtai prapliumpa kalbėti arba bėgioti. Visgi, ne kiekviena tokia situacija verta iškart interpretuoti kaip patologiją. Siekiant objektyviai stebėti vaiko elgesį, rekomenduojama vesti bent 6 mėnesių elgesio dienoraštį, pažymint datą, veiklą, situaciją prieš ir po sutrikdymo. Lietuviškame kontekste dažnai pasiteisina paprasta lentelė, kurioje tėvai ar mokytojai gali pažymėti elgesio ypatybes, aptarti jas su psichologu ar specialiuoju pedagogu.Naudinga užsirašyti konkretų situacijų aprašymą („Po pusryčių, ruošdamasis į mokyklą, Jonas 22 min. šokinėjo ant sofos, nors turėjome 5 kartus priminti rengtis. Prieš tai žiūrėjo vaikišką laidą, galimai pavargo.“). Svarbu fiksuoti ne tik elgesį, bet ir kontekstą – nuovargio lygį, aplinkos triukšmą, užduoties sudėtingumą. Tokios stebėjimo priemonės padeda išvengti impulsų, paremtų tik šališkomis prielaidomis.
Praktiškas klausimynas, kurį verta užsirašyti prieš konsultaciją su specialistu, galėtų būti: - Ar vaikas pamiršta užduotis, net jei jos jam aiškios? - Kaip greitai atitraukia dėmesį nuo užduočių, ar nepabaigia jų? - Ar dažnai įterpia savo mintis per pamokas, nekontroliuoja elgesio žaidimuose? - Ar šie požymiai pasireiškia tik vienoje aplinkoje ar visur? Atsakymų į šiuos klausimus analizė – žingsnis link gilesnio situacijos supratimo.
---
Diferencinė diagnostika
Prieš pradedant kalbėti apie ADHD, būtina atmesti kitas galimas priežastis. Pirmiausia – fizinės: klausos ir regos sutrikimai, kurių dažnai neįtaria net rūpestingi tėvai (tarkime, priešmokyklinuko, kuris nereaguoja į klausimus, problema gali būti paprastas ausies uždegimas). Miego problemos – dažna, bet dažnai pamirštama priežastis; net kelios naktys su prastu miegu gali atimti gebėjimą susikaupti. Reikėtų pasitikrinti ir dėl kitų medicininių būklių (pvz., skydliaukės sutrikimų), apie kuriuos dažniausiai išsamiai aiškina vaikų gydytojai.Psichologinių veiksnių spektras – nuo laikino nerimo dėl konfliktų šeimoje, depresijos, iki mokymosi sutrikimų, kaip disleksija ar matematinio pažinimo bėdų. Lietuvoje dažnai akcentuojama, kad socialinis ir psichologinis fonas, kaip tėvų skyrybos, liūdnos patirtys mokykloje ar permainos šeimoje, nėra mažiau svarbus už organinius veiksnius. Taip pat skirtingiems vaikams būdingi skirtingi temperamento bruožai – vieni iš prigimties aktyvesni, sensoriniai, kaip pastebi žymus vaikų psichologas Linas Slušnys.
Aplinkos faktoriai: netvarkinga dienotvarkė, per mažai fizinės veiklos, per didelis ekrano laikas, prasta mityba ar itin triukšminga klasė turbūt kiekvienoje Lietuvos mokykloje prisideda prie išsiblaškymo. Kiekviena iš šių priežasčių turi būti sąžiningai įvertinta prieš pradedant galvoti apie medicinines ar psichologines etiketės klijavimą.
---
Kaip vyksta profesionalus įvertinimas
Diagnozavimo procesas Lietuvoje dažniausiai prasideda nuo pirminio pokalbio su šeimos gydytoju arba mokyklos psichologu. Svarnus etapas – surinkti išsamius duomenis apie vaiko kasdienybę: tiek iš tėvų, tiek iš mokytojų. Tėvams dažnai rekomenduojama keturias–aštuonias savaites vesti elgesio stebėjimo lentelę, o mokykla pateikia pažymą apie akademines ir socialines vaiko sėkmes ar iššūkius.Psichologinis įvertinimas apima standartizuotus testus dėmesiui, atminties bei impulsų kontrolei: galimos kognityvinės užduotys, skirti klausimynai. Kartais rekomenduojamos papildomos konsultacijos su logopedu ar ergoterapeutu, ypač jei įtariami sensoriniai sunkumai.
Medicininio patikrinimo metu atliekama fizinė apžiūra, vertinamas vaiko augimas, miegas, klausos ir regos funkcijos. Jei reikia, siunčiama papildomiems tyrimams (pvz., endokrinologo konsultacijai).
Galutinis sprendimas dažnai priimamas multidisciplininio susitikimo metu: įsitraukia ir mokyklos, ir sveikatos specialistai. Diagnozės ataskaita naudojama ne kaip „nuosprendis“, o kaip įrankis pagalbos planui sudaryti. Psichiatras gali rekomenduoti ir medikamentinį gydymą (tik sunkiais atvejais), o psichologas bei mokyklos specialistai – elgesio korekcijos taktikas.
---
Namų strategijos: ką gali padaryti tėvai
Svarbiausias principas – struktūra ir prognozuojama rutina. Lietuviškame šeimų rate vis dar gaji tradicija, jog savaitgaliai „nesiskaito“, tačiau vaikui su dėmesio problemomis labai svarbu nuosekli dienotvarkė: aiškūs pabudimo ir miegui ruošimosi metai, užduočių seka su paveikslėliais ant šaldytuvo, laikrodis matomoje vietoje.Užduotis išskaidykite į trumpus žingsnius: penki pratimai vietoje vieno didelio. Po kiekvienos pamokos – trumpa aktyvi pertraukėlė (pavyzdžiui, 5 minutės šokinėjimo, arba pabandykite lietuviškus „judesių žaidimus“, kaip „ėriukas ir vilkas“).
Parinkite vaikui ramią, vizualiai kuo mažiau apkrautą darbo vietą, pašalinkite pašalinius žaislus ar muziką. (Kauno miesto savivaldybės pedagoginės psichologinės tarnybos specialistai dažnai skaitymuose tėvams pabrėžia tokios erdvės svarbą.)
Labai pasiteisina elgesio paskatinimų lentelės: surašykite norimą elgesį trumpais sakiniais („Susitvarkau kuprinę be priminimo“, „Išbūnu prie stalo 10 min.“), prie kiekvienos sėkmės klijuokite saulutes ar lipdukus – pasiekus tikslą laukia linksma veikla ar šeimos pasirinkta privilegija.
Būtinai aiškiai suformuluokite taisykles – trumpai, paprastai, vienu sakiniu. Venkite ilgų moralizavimų – jei taisyklė pažeista, parodykite pasekmes be grasinimų („Išsiblaškius pamokos metu, grįšime prie užduoties per pertrauką“). Kuo daugiau pozityvaus dėmesio, pagyrimų už pastangas.
Mokykite vaikus atpažinti savo jausmus: liūdesį, pyktį, susierzinimą – žaiskite vaidmenų žaidimus ar naudokite knygas apie emocijas (pvz., lietuvių autoriaus Aido Jurašiaus „Akmenėlis“). Kvėpavimo pratimai (pvz., „balionėlio pūtimas“) ir trumpi, vaikams suprantami „dėmesingumo“ pratimai (mindfulness) palengvina savikontrolę.
---
Mokyklos intervencijos
Lietuvos švietimo sistema suteikia nemažai galimybių mokykloms individualizuoti mokymą. Svarbu parinkti tokias sėdėjimo vietas, kuriose dėmesys išsiblaškytų mažiausiai (arčiau mokytojo, toliau nuo lango ar triukšmingų vaikų). Nurodymai turi būti trumpi ir aiškūs, stereotipiškai kartojami („Atsiverčiame sąsiuvinį – rašome pavadinimą – imame pieštuką“).Naudotini alternatyvūs užduočių pateikimo būdai – pvz., padalinti ilgus testus į dalis, leisti atsakyti žodžiu. Svarbu reguliarios pertraukos, kuriose galima laisvai pajudėti.
Mokytojas, pastebintis pažangą, turėtų akcentuoti ne klaidas, o pastangas. Individualūs susitarimai (pvz., papildoma pagalba specialiojo pedagogo kabinete, pagalbinio mokymo laikas ar atskiros edukacinės priemonės) – dažnai labai veiksmingi.
Rekomenduotina reguliarūs trijų-penkių minučių pokalbiai su tėvais apie pažangą. Lietuvoje vis daugiau dėmesio skiriama švietimo pagalbos specialistų bei bendradarbiavimo kultūrai: pedagogas, psichologas ir tėvai veikia komandoje.
---
Terapinės, papildomos intervencijos
Jei elgesio ir ugdymo korekcijos neduoda norimų rezultatų, verta apsvarstyti psichoterapiją (elgesio terapijos formas, kognityvinės elgesio intervencijas vyresniems vaikams, parent training – tėvų mokymus). Vertingos ergoterapijos ar sensorinės integracijos treniruotės (ypač jei vaikas labai jautrus garsams ar prisilietimams).Fizinis aktyvumas – būtinas: rekomenduojama bent 30–60 minučių kasdien lauko žaidimų, sporto aktyvumų. Tokia veikla ne tik iškrauna perteklinę energiją, bet ir gerina nuotaiką bei savireguliaciją.
Mityba ir gyvenimo būdas – dar vienas kertinis aspektas: reguliarūs valgiai, ribotas cukraus vartojimas, miego rutina padeda stabilizuoti dėmesį.
Medikamentai skiriami išimtinai, kai elgesio ar ugdymo intervencijos nepadeda, o sunkumai labai ryškūs. Sprendimą dėl jų priima vaikų psichiatras, nuosekliai stebėdamas poveikį. Svarbu, kad medis nebūtų vienintelis sprendimas.
---
Praktinis plano įgyvendinimo pavyzdys
- 1 žingsnis: keturias–aštuonias savaites rinkti kasdienio elgesio dienoraštį. - 2 žingsnis: pirminė šeimos gydytojo/psichologo konsultacija. - 3 žingsnis: trumpalaikis (2 mėnesių) elgesio plano išbandymas namuose, aiškūs stebėjimo kriterijai. - 4 žingsnis: bendradarbiavimo su mokykla pradžia – 3 mėnesių adaptacijos testavimas. - 5 žingsnis: įvertinti pažangą – objektyvus gairių taikymas, „saulučių“ vertinimai, pokalbiai su vaiku. - 6 žingsnis: ateities sprendimai – terapija, tolesnės konsultacijos, individualizuoti mokymo planai.---
Dažnos klaidos ir mitai
Dažnai šeimos ar pedagogai, pasikliaudami paviršutiniškais vertinimais, greitai „klijuoja“ etiketes. Tai suformuoja stiprią stigmą, vaikui gali susiformuoti žema savivertė. Svarbu vengti vien medicininių arba vien pedagoginių veiksmų – veiksmingiausi rezultatai pasiekiami bendradarbiaujant. Neadekvačios bausmės ir perdėtos privilegijos taip pat nepadeda – būtina nuolatinė pusiausvyra, struktūrizuota pagalba.Informacijos bumas internete verčia atsakingai atsirinkti šaltinius – patikimumo etalonas Lietuvoje išlieka oficialių sveikatos ir edukacijos institucijų bei profesionalių organizacijų medžiaga.
---
Ilgalaikiai ir psichosocialiniai aspektai
Laiku nesureagavus, dėmesio ir aktyvumo problemos paveikia vaiko savivertę, mokymosi rezultatus ir santykius su bendraamžiais. Didėja rizika patirti patyčias, formuojasi baimė mokytis, gali iškilti įvairių psichologinių sunkumų (nerimas, nuotaikos svyravimai). Ankstyvos, pagrįstos, kompleksinės intervencijos (įtraukiant šeimą, mokyklą, specialistus) leidžia vaikams augti taip, kad jų stipriosios pusės atsiskleistų, o sunkumai būtų sėkmingai suvaldomi.---
Išvados ir praktinės rekomendacijos
Ne kiekvienas judrus, išsiblaškęs ar impulsyvus vaikas turi ADHD – dažnai tai amžiaus ar aplinkos nulemtos reakcijos. Svarbu visapusiškai stebėti vaiką, analizuoti situaciją įvairiuose kontekstuose, konsultuotis su specialistais, nebijoti klausti ir bendradarbiauti.Pirmieji žingsniai – pildyti elgesio stebėjimo lapą, tartis su mokyklos psichologu ar šeimos gydytoju, ieškoti bendrų sprendimų. Kantrybė, nuoseklumas, atvira komunikacija ir pozityvus požiūris – kelias į sėkmę.
---
Priedai
Pavyzdinė stebėjimo lentelė:| Data | Veikla | Trukmė | Elgesio ypatumai | Prieš/po situacija | Nuovargio lygis | Pastabos | |---------|---------------|--------|----------------------|--------------------|-----------------|----------| | 2024-04-07 | Pamoka (skaitome) | 15 min | Trys pertraukimai, judesių daug | Prieš – valgė, po – žaidė | Vidutinis | Triukšmas klasėje |
Trumpas klausimynas tėvams: - Ar jūsų vaikas dažnai pamiršta užduotis? - Kokioje aplinkoje elgiasi judriausiai? - Kada sunkumai labiausiai išryškėja?
Modelinė dienotvarkė 6–9 metų vaikui: - 7:30 – keliamės, pusryčiai - 8:00 – mokykla/darželis - 15:00 – grįžimas, užkandis - 15:30 – namų darbai (15 min segmentais, pertraukos) - 17:00 – užsiėmimai/lauko žaidimai - 19:00 – vakarienė, ramus laikas - 20:30 – miego rutina
Išteklių sąrašas: - Lietuvos vaikų ir paauglių psichiatrijos asociacija - Pedagoginės psichologinės tarnybos - Knyga „Vaiko elgesio valdymas“ (L. Novikovienė) - www.tevairvaikai.lt metodiniai straipsniai
---
Galimi išplėtimai ir diskusijų temos
Skaitytojui norint gilintis, rekomenduojama susipažinti su neseniai Lietuvoje atliktais ADHD paplitimo tyrimais, analizuoti, kaip mūsų šalies švietimo kultūra ir šeimos auklėjimo tradicijos lemia hiperaktyvumo suvokimą, taip pat atkreipti dėmesį į vietos politikos, specialiosios pagalbos priemonių prieinamumo klausimus.---
Įvertinkite:
Prisijunkite, kad galėtumėte įvertinti darbą.
Prisijungti