Antuano de Sent-Egziuperi „Mažasis princas“ – gilus filosofinis pasakojimas
Šį darbą patikrino mūsų mokytojas: 15.01.2026 time_at 16:07
Užduoties tipas: Rašinys
Pridėta: 15.01.2026 time_at 15:24
Santrauka:
„Mažasis princas“ – filosofinė pasaka apie draugystę, meilę, atsakomybę ir tikrąsias gyvenimo vertybes, aktuali visų kartų skaitytojams. 🌟
Įvadas
Antuano de Sent-Egziuperi „Mažasis princas“ yra ryškiausias ir daugiausiai skaityto prancūzų autoriaus kūrinys, kuris žavi, jaudina ir provokuoja skaitytojus jau daugiau nei 80 metų. Nors iš pirmo žvilgsnio ši knyga gali būti laikoma pasaka vaikams, iš tiesų ji – daugiasluoksnė, giliai filosofiška ir suaugusiesiems skirta alegorija, nagrinėjanti egzistencinius klausimus. „Mažojo princo“ pasakos forma slepia turtingą simboliką, kalba apie dvasines vertybes ir skatina permąstyti gyvenimo prasmę, žmogiškuosius santykius bei tikrąją laimės esmę.Antuanas de Sent-Egziuperi yra XX a. vidurio klasikas, pasižymėjęs išskirtinai gyva humanistine pasaulėžiūra, kuri kaupėsi ilgamečiuose skrydžiuose ir nuotykiuose. Jo kūryba persmelkta jautra žmogui, gamtai, laisvei, atsakomybei – viskam, kas kasdienybėje ir dažnai pasimeta už materialių rūpesčių ar išorinio pasaulio triukšmo. Į savo knygas jis sudėjo ne tik asmeninių išgyvenimų nuotrupas, bet ir universalias, amžinas tiesas, pagrįstas gilia filosofija ir kupinas simbolių prasmės.
Taigi, šioje pasakoje iš pirmo žvilgsnio paprasti vaikiški įvykiai tampa puikia terpe kalbėti apie brandą, tikrąsias žmogaus vertybes bei būtinybę matyti pasaulį širdimi. Tai daro „Mažąjį princą“ ypatingu kūriniu, kuris šiandien yra lygiai toks pat aktualus ir svarbus, kaip ir prieš aštuonias dešimtis metų, kai buvo parašytas.
Pirmoji dalis. Antuano de Sent-Egziuperi gyvenimas ir kūryba
Antuanas de Sent-Egziuperi gimė 1900 m. Prancūzijoje, aristokratų šeimoje. Jau vaikystėje jį traukė inžinerija ir dangaus platybės – sklandytuvai, lėktuvai, kelionės. Nors patyrė asmeninių nelaimių – tėvo netektį, draugų ir artimųjų praradimus, tačiau jo žvilgsnis į gyvenimą išliko pozityvus ir kupinas tikėjimo. Karo metais, pilotuodamas, rašytojas ne tik tapo lakūnu profesionalu, bet ir patyrė daugybę pavojų, o vieno skridimo metu, kaip ir jo pasakos lakūnas, išgyveno avariją Sacharos dykumoje. Tai tapo pagrindu būsimam kūriniui.Sent-Egziuperi darbai dažnai remiasi asmeninėmis patirtimis, draugų likimais, o išgyventi įvykiai virsta literatūrinių simbolių šaltiniu. Jo kūryba išsiskiria autobiografiniu pagrindu, jautriu žmogaus stebėjimu ir pasižymi gebėjimu net realius nutikimus paversti filosofinėmis alegorijomis. Tai ypač aiškiai matoma romanuose „Pašto skrydis“, „Nakties skrydis“, „Laiškas įkaitui“ ar didingoje nebaigtoje „Citadelėje“, tačiau būtent „Mažasis princas“ ir „Žemė, žmonių planeta“ pelnė didžiausią populiarumą dėl jų universalumo, paprastumo ir gilios prasmės.
Svarbus Sent-Egziuperi kūrybos bruožas yra humanistinis požiūris: jis rašo apie draugystės, meilės, žmogaus atsakomybės kitam reikšmę. Angliškais bestselleriais pagarsėję kūriniai jam svetimi – priešingai, prancūziškoje, lietuviškai artimoje tradicijoje Sent-Egziuperi kūriniuose dominuoja tikrosios vertybės, kuriomis, tarkim, garsėja ir lietuvių literatūra: jautrumas, bendrystė, tikėjimas žmogumi.
Antroji dalis. „Mažojo princo“ žanras ir literatūrinė srovė
„Mažasis princas“ priklauso filosofinės pasakos žanrui – literatūrinei formai, kurioje už pasakiškų personažų, netikėtų nuotykių ir iš pažiūros paprastos kalbos slypi gili mintis bei egzistencinė dilema. Knyga parašyta ir išleista 1943 m., XX amžiaus viduryje, kai Europą niokojo Antrasis pasaulinis karas, kai žmonės išgyveno nežinią, netikrumą, dvasinę tuštumą. Neatsitiktinai šiame kūrinyje taip daug kalbama apie žmogaus gyvenimo prasmę, vienatvę, dvasines krizes ir žmogiškųjų santykių trapumą.Pasakos žanras pasirinktas neatsitiktinai: jis leidžia Sent-Egziuperi pasakyti tai, ko negalėdamas tiesiogiai išsakyti karo laiku. Pasakos forma sukuria distanciją, kuri leidžia tiek vaikui, tiek suaugusiam atrasti savaip gilią mintį – lietuvių kultūros tradicijoje galime tai palyginti su mūsų pačių pasakomis, kurioje slypi moralas, pamokymas ar satyra (pvz., Martyno Vainilaičio ar Vytauto Račicko kūryba). Nors autorius dedikuoja kūrinį vaikystės draugui Leonui Verui, knygos pradžioje jis atsiprašo vaikų – „dedu šią knygelę suaugusiajam, nes jis moka vaikams viską paaiškinti“.
Simboliai ir filosofinės paralelės „Mažajame prince“ skatina skaitytoją permąstyti gyvenimo vertybes, nekiekvienam išsyk prieinamas prasmes. Pasaka čia nėra tikslingai sufantazuota ar linksmų nuotykių pasakojimas, bet primena, jog paprastume ir yra didžiausia išmintis.
Trečioji dalis. Kūrinyje vaizduojami veikėjai ir simboliai
Pagrindinis pasakotojas yra lėktuvo pilotas, kuris atsiduria Sacharos dykumoje – šis personažas artimas pačiam autoriui. Lakūno perspektyva kūriniui suteikia autobiografinę potekstę, o jo pasimetimas ir dvasinis nuovargis atspindi suaugusiųjų pasaulio abejingumą, sukuoštėjimą. Jis ilgisi artumo, draugystės, prasmės, todėl susitikimas su Mažuoju princu tampa išsigelbėjimo galimybe – bet kartu ir nauju prasmės ieškojimo keliu: „Svarbiausia – nematoma akimis“.Mažasis princas – auksaplaukis berniukas, atsklidęs iš mažo asteroido B-612. Jo išvaizda – geltonas šalikas, paprasta apranga – iškalbingai iliustruoja vaikiškumą, nekaltumą bei svajingumą. Tai personažas, kuris ieško atsakymų, kelia klausimus, keliauja per planetas, susitinka įvairius savotiškus personažus. Jo klajonės – žmogaus gyvenimo metafora: ieškoma draugystės, tiesos, meilės, o atrandama savastis. Princas drovus, bet kartu ir tiesus, atviras, moka stebėtis pačiais paprasčiausiais dalykais, kaip ir visi vaikai: „Suaugusieji yra labai keisti“.
Rožė – svarbiausia Mažojo princo planeta gyventoja – yra meilės, bet kartu ir trapumo simbolis. Nors rožė draugi aukštai žvelgia, ji yra pažeidžiama ir bijanti būti viena. Rožės grožis ir trapumas išryškina, kad meilė visada reikalauja rūpesčio, atidumo, net jei ji pasirodo išdidi ir nepasiekiama. Rožei skirta Mažojo princo frazė: „Dėl tavo rožės buvo verta tiek daug nuveikti.“
Lapė – dar vienas kertinis veikėjas, simbolizuojantis išmintį ir draugystės prasmę. Mažajam princui lapė atveria svarbiausią pamoką: „Tu tampi amžiams atsakingas už tą, ką prisijaukinai“, – šiandien ši citata tapusi net liaudies posakiu, dažnai cituojama Lietuvoje rašiniuose, o ir kasdieniuose pokalbiuose apie draugystę.
Gyvatė įkūnija ne tik pavojų, bet ir pažinimą, galimybę išeiti iš šio pasaulio. Tai mirties, vienatvės, amžinos nežinomybės ir laisvės simbolis – padeda Mažajam princui susigrąžinti laisvę, net su tam tikra skausmo ir netekties doze.
Aplankytų asteroidų gyventojai – karalius, tuščiagarbis, girtuoklis, verslininkas, žibinto uždegėjas, geografo personažai – parodo, ką žmogus praranda užaugęs: jie simbolizuoja įvairias ydų, gyvenimo beprasmybių ir paviršutiniškumo formas – tokias pat, kokias savo „Devynbalse“ aprašė ir Jurgis Kunčinas, ar ironizavo Jurgis Savickis savo novelėse.
Ketvirtoji dalis. Kūrinio temos ir pagrindinės idėjos
Pirmoji ir kertinė kūrinio tema – žmogaus egzistencijos prasmė ir likimas: kodėl gyvename, kokia mūsų paskirtis ir ką iš tikrųjų reiškia būti laimingam? Princas, keliaudamas per planetas ir bendraudamas su ypatingais veikėjais, permąsto savo gyvenimą, kvestionuoja suaugusiųjų pasaulį ir ieško tikrųjų vertybių. Pastarieji susiduria su narcizmu, tuštybe, beprasmiška veikla, tačiau princas ieško nuoširdaus bendravimo, draugystės, meilės. Tai skamba ir lietuvių literatūroje – prisiminkime Justino Marcinkevičiaus dramą „Mažvydas“, kurio pagrindinė veikėja ieško gyvenimo prasmės ir tautinės tapatybės.Kitas svarbus motyvas – santykiai su kitais, draugystė, meilė, atsakomybė – šios temos iškeliamos į pirmą planą tuo metu, kai lakūnas ir princas leidžia laiką kartu, kai princas prisipažįsta, jog yra atsakingas už savo rožę, kai lapė primena prisijaukinimo ir atsidavimo svarbą: „Tik širdimi matysi gerai. Kas svarbiausia – nematoma akimis“. Tai atspindi elementarų, bet dažnai pamirštamą gyvenimo principą: vertybės slypi ne daiktuose, o santykiuose.
Sent-Egziuperi atvirai kritikuoja tuščią materialistinį suaugusiųjų pasaulį: verslininkas, ištisai skaičiuojantis žvaigždes, girtuoklis, nesąmoningai įklimpęs į savo priklausomybę, karalius, neturintis valdos, bet trokštantis valdyti. Ši kritika aktuali ir šiandien: lietuvių visuomenėje, kaip rodo apklausos, dažnai labiausiai vertinamas materialus statusas, o ne dvasinės savybės; būtent tokį vertinimą norima paneigti „Mažajame prince“.
Simboliai, perteikiami kiekvieno veikėjo ir įvykio pavidalu, kviečia skaitytoją žvelgti giliau – lygiai taip pat, kaip Maironis savųjų eilėraščių simboliais žadino tautos dvasią. Princas nuolat kartoja, kad „suaugusieji labai keisti“, perspėdamas nesužlugdyti vaikystės gebėjimo džiaugtis gyvenimu.
Galiausiai vaikystės tema – tai ne praeities nostalgija, o vertingas suaugusio žmogaus bruožas: gebėjimas tikėti, stebėtis, išlikti atviru pasauliui. Lietuvių mokyklose, diskutuojant apie vertybes, neretai prisimenama, kad vaikai supranta kur kas daugiau nei galvojame – būtent dėl to šis kūrinys toks populiarus ir mokinių tarpe.
Penktoji dalis. Kūrinio erdvė ir laikas
Pasakojimo vieta yra Sacharos dykuma – erdvė, kurioje žmogus lieka vienas su savimi ir gamta. Tai tuštumos, bet kartu ir atvirumo, galėjimo išgirsti kitą, vieta: lakūnas, susidūręs su fizinės ir dvasinės tuštumos pojūčiu, atranda Mažąjį princą. Dykuma tampa ne bausme, o galimybe permąstyti savo gyvenimą. Kiekviena Mažojo princo kelionės planeta yra skirtingų žmonių elgesio, požiūrio, gyvenimo formų simbolis.Kūrinio laikas aprėpia kelias dienas dykumoje, tačiau pasakotojas pasakoja jau praėjus šešeriems metams nuo susitikimo su princu. Tai prisiminimo, ilgesio ir gilios refleksijos atmosfera – lakūnas vis dar laukia, ar Mažasis princas kada nors sugrįš, ar jis dar kartą išgirs tą vaiką, kuriame gyva viltis ir vaikiškas gebėjimas mylėti.
Išvada
Apibendrinant galima teigti, jog „Mažasis princas“ yra universalus, bet kartu ir kiekvienam savaip artimas kūrinys. Tai daugiasluoksnė filosofinė pasaka, kuri per paprastus veikėjus ir kiekvienos planetos simbolius perteikia svarbiausias žmogiškas vertybes – draugystę, meilę, atsakomybę, empatiją, atjautą. Kūrinys ragina iš naujo permąstyti, kas iš tikrųjų yra svarbiausia gyvenime: „Svarbiausia – nematoma akimis“. Šis pamokymas ir šiandien suteikia dvasinės stiprybės, padeda išlaikyti tikėjimą žmogumi net sunkiomis aplinkybėmis.Nepaisant pasakiškos formos, „Mažasis princas“ kalba apie labai žemiškas, bet dažnai pamirštamas gyvenimo tiesas. Lietuvoje šio kūrinio populiarumas nemažėja: mokyklose, literatūros pamokose, draugų pokalbiuose jis nuolat cituojamas ir interpretuojamas skirtingai, priklausomai nuo amžiaus, patirčių, nuotaikos. Nieko keisto, kad ir šiandien, augant technologijų, vartotojiškumo, individualizmo įtakai, „Mažojo princo“ pamokos įgauna vis naują skambesį, skatina susimąstyti apie tai, kaip mums sekasi išlaikyti vaikišką atvirumą, nuoširdumą ir jautrumą.
Kiekvienam skaitytojui linkiu šio kūrinio pamokas pritaikyti savo santykiuose, šeimoje, draugystėje, mokytis matyti širdimi. Galbūt tuomet pasaulis taps ne tik labiau suprantamas, bet ir šviesesnis tiek mums patiems, tiek aplinkiniams. Juk, kaip sakė Mažasis princas: „Pradžioje viskas būna sunku, o vėliau – gražu“.
Įvertinkite:
Prisijunkite, kad galėtumėte įvertinti darbą.
Prisijungti