Rusijos Federacijos konstitucijos raida: istorija ir reikšmė

Užduoties tipas: Istorijos rašinys

Pridėta: šiandien time_at 12:40

Santrauka:

Atrask Rusijos Federacijos konstitucijos raidą, jos istoriją ir reikšmę valstybės valdymui ir piliečių teisėms mokykliniame rašinyje 📚.

Rusijos Federacijos konstitucingumo raida

Įvadas

Konstitucija neretai laikoma kertiniu kiekvienos valstybės akmeniu, apibrėžiančiu ne tik politinę santvarką, bet ir visuomenės elgesio taisykles. Lietuvos teisėsaugos ir valstybės valdymo tradicijoje konstitucijos samprata yra itin svarbi – moksleiviai ir studentai nuo pat mokyklos suolelio mokomi apie 1992 metais priimtą Lietuvos Respublikos Konstituciją, kuri tapo laisvos tautos bei demokratijos simboliu. Tačiau, žvelgiant į Rytus, ypač į Rusijos Federaciją, matome gerokai sudėtingesnę konstitucingumo raidą, kurioje politikos vingiai dažnai nulėmė teisės normų turinį, prasmę ir įgyvendinimą.

Šiame rašinyje nuosekliai analizuojama Rusijos konstitucinės sistemos kaita, siekiant parodyti, kaip skirtingais laikotarpiais konstitucija buvo traktuojama ir kokį vaidmenį ji atliko visuomenės bei valstybės raidoje. Bus lyginami esminiai istorijos etapai, aptariama, kaip keitėsi konstitucijos samprata, kokį poveikį šie pokyčiai darė demokratijos, piliečių laisvių, žmogaus teisių vystymuisi. Analizuodamas neapsiribosiu sausomis datomis ar nuostatų citatomis, bet stengsiuosi rasti sąsajų su platesniu kultūriniu ir socialiniu Vakarų-Europos paveldu, pasitelksiu palyginimus iš Lietuvos demokratizacijos proceso.

Konstitucijos sąvoka ir istorinės tradicijos

Norint suprasti Rusijos konstitucingumo raidą, pirmiausia reikia apibrėžti, kas iš viso yra konstitucija. Tai nėra vien paprastas įstatymų rinkinys – konstitucija reglamentuoja pagrindinius valstybės organizavimo principus, apibrėžia valdžios institucijų įgaliojimus, piliečių teises ir laisves. Kaip teigia Mykolo Romerio universiteto profesorius Vytautas Sinkevičius, konstitucija – tai visuomenės susitarimas dėl pagrindinių gyvenimo taisyklių. Šį susitarimą tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos valstybėse nuolat lydėjo siekis apriboti valdžią, užtikrinti asmens saugumą nuo valstybinio godumo.

Istoriškai konstitucijos idėjos šaknys siekia Antikos laikus, kai Senovės Romoje „constitutio“ reiškė imperatoriaus potvarkį. Su šiuolaikine konstitucijos samprata labiau siejasi XVIII–XIX a. Europos valstybėse (pvz., Lenkijos „Gegužės 3-iosios konstitucija“), kai monarchinei valdžiai priešpastatoma tautos valia ir pilietinės teisės. Lietuvos studentui ypač svarbu suvokti, kad konstitucija – tai ne vien dokumentas, bet ir visos visuomenės aukščiausia vertybių sistema.

Rusijoje šios sąvokos tradiciškai nestigo dramatiškų pokyčių – dėl ilgus amžius trukusios autokratinės tvarkos, taip pat vėliau, sovietmečiu, kai teisės egzistavo tik „popieriuje“. Rusijos konstitucingumo tradicija prigimtimi buvo ir tebėra kitokia nei Vakarų šalyse: nuolatinė įtampa tarp valdžios centralizacijos ir bandymų įtvirtinti demokratines vertybes buvo ir tebėra istorijos variklis.

Rusijos konstitucinės raidos etapai

Imperinė Rusija: prasilenkimas su vakarietiškais idealais

Nors pirmieji mėginimai apriboti monarcho neribotą valdžią Rusijoje fiksuojami jau XIX a. pradžioje, visgi tikrų vakarietiškos prigimties konstitucijų Rusija tada nesulaukė. S. M. Speranskio projektai (1809 m.) buvo nuoširdus bandymas suformuoti Konstitucijos ir įstatymo viršenybės pagrindus, tačiau Nikolajaus I valdymas išsklaidė demokratinių reformų viltis. Šiek tiek daugiau pokyčių pažadėjo 1905-ieji – po masinių protestų caras Nikolajus II sutiko leisti Steigiamąją Valstybės Dūmą ir išleido vadinamąjį „Pagrindinių valstybės įstatymų“ aktą. Tai buvo kompromisas tarp konstitucinės monarchijos šalininkų ir autokratinės sistemos, tačiau realiai caro valdžia išliko dominuojanti.

Čia verta paminėti, kad panašūs bandymai Vakarų Europoje – pvz., Prancūzijoje su 1791 m. konstitucija ar net Lenkijoje 1791 m. priimtas pagrindinis įstatymas – išjudino visą regioną demokratinių permainų link. Rusija gi tarsi liko nuošalyje, savo politinę ateitį susiedama su centralizacija, baime dėl valdžios dalių atidavimo liaudžiai.

Sovietinė era: konstitucinė retorika ir praktikos neatitikimas

Didžiausias perversmas įvyko 1917–1918 m., kai vietoj monarchijos įsigalėjo socialistinis režimas. Rusijos Sovietų Federatyvinė Socialistinė Respublika pirmoji pasaulyje priėmė socialistinę konstituciją (1918 m.), kuri žadėjo liaudies valdžią, darbą visiems, pabrėžė lygybę. Vėliau šias idėjas paveldėjo Sovietų Sąjungos konstitucijos (1924, 1936, 1977 m.).

Tačiau formalių žmogaus teisių ir laisvių niekada nelydėjo reali apsauga ar įtvirtinimas. Literatūriniu požiūriu šis laikotarpis primena lietuvių literatūros klasiko Balio Sruogos „Dievų miško“ realijas – deklaracijos skambėjo iš didelių tribūnų, bet visas likęs gyvenimas buvo tvarkomas jėgos ir kontrolės principais. Net federalizmo sąvoka, teoriškai suteikusi teisę tautoms apsispręsti ar net atsiskirti, praktiškai reiškė Maskvos diktatą visoms respublikoms, tarp jų ir okupuotai Lietuvai.

Tikroji konstitucinė sąranga buvo skirta įtvirtinti partinę hierarchiją, o teisės aktai tapo politinės kovos įrankiais. Svarbios temos, pavyzdžiui, sąžinės ar žodžio laisvė, egzistavo tik dokumentuose, bet ne realybėje – tą puikiai iliustruoja Nobelio premiją pelniusio rusių rašytojo Aleksandro Solženicyno kūryba.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo: 1993 m. Konstitucija

Po 1991 m. įvykusių politinių lūžių Rusija pagaliau pasuko demokratizacijos keliu. 1993 m. referendumu patvirtinta Rusijos Federacijos Konstitucija žymėjo naują šalies gyvenimo pradžią. Joje deklaruojama demokratinės santvarkos įtvirtinimas, valdžių atskyrimas, garantuojamos asmens teisės, įtvirtinami pagrindiniai rinkimų, žiniasklaidos, iniciatyvos laisvės principai. Be to, dokumente sustiprinta federacinė tvarka – dalis regionų gavo aiškias autonomijos ribas.

Vis dėlto, nors ši Konstitucija savo tekstu gerokai priartėjo prie vakarietiškų idealų (šiuolaikinės Vokietijos ar net Lietuvos), praktikoje ne visada buvo išlaikoma pusiausvyra tarp oficialių nuostatų ir realios politikos. Rusijos istorijoje vėl ėmė ryškėti įprastas dualizmas – teisinio dokumento autoritetas ir politinio režimo sprendimų viršenybė.

Skirtumai ir panašumai tarp etapų

Rusijos konstitucingumo raida – tarsi veidrodis, atspindintis visos šalies kultūrinius ir politinius transformacijos laikotarpius. Dėl to kiekvienas raidos etapas sąlygojo skirtingą konstitucijos funkcijų ir prasmės traktavimą:

- Imperinis laikotarpis rėmėsi autokratija. Konstituciniai bandymai buvo fragmentiški ir suvaržyti monarcho interesų. - Sovietinis laikas formaliai žadėjo socialines garantijas, bet faktiškai įtvirtino vienos partijos diktatūrą ir kolektyvinės nuosavybės prioritetą. - Moderni (post-sovietinė) Rusija deklaruoja demokratiją, tačiau realybėje išlieka ryškių autoritarizmo bruožų, ypač žiniasklaidos, teismų ir pilietinių judėjimų srityje.

Skiriasi ne tik institucijų struktūra ar teisių katalogas, bet ir konstitucijos įgyvendinimo praktika. Sovietmečiu Konstitucija labiau priminė politinę deklaraciją, dabartinėje sistemoje – dokumentas turi didesnę reikšmę teismuose, tačiau politinės valios faktorius išlieka lemiamas.

Be to, nuolat kartojosi santykio tarp centro ir regionų tema. Kad ir kiek deklaruota savivalda ar federacija, Rusijoje dominuodavo centrinės valdžios pozicija.

Konstitucijos vaidmuo formuojant Rusijos demokratiją

Nors Rusijos Federacijos Konstitucija savo literatūriniu tekstu gali tapti pavyzdžiu kitoms posovietinėms šalims, vis dėlto teisės aktų įgyvendinimo praktikoje egzistuoja aiškus kontrastas. Nuo pilietinių teisių garantijų išvardijimo iki jų realios apsaugos dar toli kelias – tą iliustruoja tiek žmogaus teisių aktyvistų situacija, tiek ir pastaraisiais metais priimtos pataisos, ribojančios žiniasklaidos laisvę ar nevyriausybinių organizacijų veiklą.

Tačiau net ir šioje situacijoje Konstitucija atlieka svarbų stabilumo, konsensuso ir bendrų taisyklių vaidmenį. Ji yra platforma, kurioje turėtų reflektuotis visuomenės valia, regionų poreikiai ir valstybės integracijos imperatyvas. Ilgainiui stiprinti demokratiją galėtų padėti ir platesnis piliečių edukavimas apie Konstitucijos funkcijas – taip, kaip Lietuvoje, kur Konstitucijos egzaminas tapo kasmetine tradicija, skatinančia moksleivius ir visuomenės narius gilintis į pagrindinio įstatymo turinį.

Išvados

Rusijos Federacijos konstitucingumo raida atspindi nuolatinę įtampą tarp dviejų jėgų: valdžios centralizacijos ir visuomenės emancipacijos. Kiekvienas istorinis etapas – imperinis, sovietinis ar šiuolaikinis – išryškino savitą santykį tarp teisės ir politikos, tarp deklaruojamų laisvių ir realios demokratijos praktikos.

Svarbiausia, ką galima suprasti iš šios raidos: be realios konstitucijos nuostatų įgyvendinimo, be kasdienio piliečių dalyvavimo ir institucijų nepriklausomybės, jokia valstybė negali vadintis tikra teisine respublika. Rusijoje ši kova dar nesibaigė, todėl stebint ir analizuojant konstitucingumo pokyčius, galime ir patys pasimokyti – kaip svarbu gyventi ne tik pagal rašytines taisykles, bet ir jas įgyvendinti.

Tolimesnės tyrinėjimo kryptys

Tiems, kurie siekia detaliau suprasti konstitucingumo procesus, verta pasidomėti dar keliomis temomis: kaip Rusijos konstitucinės reformos paveikė tarptautinius santykius, kaip nuo 2020 m. priimtos pataisos keičia valdžių pusiausvyrą, kaip regionų ir tautinių mažumų teisės persipina su federalizmo idėjomis. Nemažai įžvalgų gali suteikti ir palyginamoji analizė – tarkim, Lietuvos ir Rusijos konstitucijų skirtumai, kuriuos dažnai aptaria teisės studentai mūsų aukštosiose mokyklose.

Naudota literatūra ir šaltiniai

- RF 1993 m. Konstitucija, - V. Sinkevičius, „Konstitucinė teisė“ (Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2010) - J. Vaisenhofas, „Rusijos teisės pagrindai“ (Vilnius, 2009) - A. Solženicynas, „Archipelago Gulag I–III“, - B. Sruoga, „Dievų miškas“ (palydinčios mintys apie sisteminį teisinės valstybės neigimą) - Straipsniai leidinyje „Juristas“, 2019–2023 m. Tai tik keletas iš daugelio šaltinių, kuriuos rekomenduoju visiems, siekiantiems giliau suprasti konstitucijų istoriją ir konkrečiai – Rusijos konstitucingumą.

Pavyzdiniai klausimai

Atsakymus parengė mūsų mokytojas

Kokia yra Rusijos Federacijos konstitucijos raidos esmė?

Rusijos Federacijos konstitucijos raida pasižymi nuolatine įtampa tarp valdžios centralizacijos ir demokratinių vertybių siekio.

Kaip Rusijos Federacijos konstitucijos raida skiriasi nuo Vakarų Europos?

Rusijoje konstitucinė raida buvo labiau susijusi su valdžios centralizavimu, o Vakarų Europoje – su demokratijos plėtra ir piliečių teisių stiprinimu.

Kokios reikšmės turi Rusijos Federacijos konstitucijos pokyčiai?

Rusijos Federacijos konstitucijos pokyčiai lėmė piliečių laisvių, demokratijos bei žmogaus teisių vystymosi kryptį valstybėje.

Kokius pagrindinius laikotarpius apima Rusijos Federacijos konstitucijos raida?

Rusijos konstitucijos raida apima imperinį laikotarpį, sovietinę erą ir posovietinius pokyčius, atspindinčius skirtingas konstitucines idėjas.

Kaip keitėsi konstitucijos samprata Rusijos Federacijoje?

Konstitucijos samprata Rusijoje keitėsi nuo formalaus dokumento imperijoje iki deklaratyvių teisių sovietmečiu ir lėto demokratinių vertybių įtvirtinimo vėliau.

Parašyk už mane istorijos rašinį

Tagi:#istorija #konstitucija #rasinys