Frankfurto mokykla ir neomarksizmas: kritinės teorijos ištakos ir reikšmė

Šį darbą patikrino mūsų mokytojas: 16.01.2026 time_at 13:19

Užduoties tipas: Analizė

Pridėta: 16.01.2026 time_at 12:40

Santrauka:

Frankfurto mokykla: neomarksistinė kritinė teorija, kuri išryškina kultūros industrijos, instrumentinės racionalybės ir autoritarizmo įtaką medijoms.

Neomarksizmas ir Frankfurto mokykla: kritinės teorijos raida, pagrindinės sąvokos ir jų aktualumas šiandien

Įvadas

XX amžiaus pirmoji pusė Vakarų Europai buvo permainų ir lūžių era. Pramonės revoliucija išjudino tradicines visuomenės struktūras, stiprėjo masinės gamybos ir vartojimo modelis, o politinį horizontą temdė totalitarizmo grėsmė: fašizmas, nacizmas, stalinizmas. Tarpukario Vokietija tapo šios sumaišties židiniu. Būtent čia, apmąstydami naujus socialinės galios ir kontrolės mechanizmus, susiformavo Frankfurto mokykla – neomarksistinės kritikos židinys. Jos intelektualai siekė suprasti, kodėl pažadėjusi laisvę ir racionalumą Apšvieta galų gale atvėrė kelią masiniam priespaudai ir kultūros niveliacijai.

Tradicinio marksizmo modelis, susitelkęs ties ekonominiu determinizmu, pasirodė nepakankamas – socialinius pokyčius vis dažniau lėmė ne gamybos priemonės, bet kultūriniai procesai, masinės kultūros įtaka, psichologiniai veiksniai. Todėl kilo poreikis naujai kritinei socialinei teorijai, gebančiai įvardyti giluminius valdžios, ideologijos ir asmens sąmonės ryšius. Frankfurto mokyklos sukurta kritinė teorija ir šiandien išlieka produktyvi analizuojant XXI a. vartojimo, medijų, skaitmeninės kontrolės fenomenus, o jų mintys apie masinės kultūros, instrumentinės racionalybės bei autoritarizmo šaknų analizę – svarbus atspirties taškas Lietuvos akademiniame ir kritiniame diskurse.

Šiame darbe sieksiu parodyti, kaip Frankfurto mokykla reformulavo marksizmo įrankius – atsisakydama vien ekonominių paaiškinimų ir pabrėždama kultūros bei sąmonės reikšmę socialinei dominacijai. Analizuosiu istorinį šios tradicijos susiformavimą, esmines sąvokas bei perteiksiu, kuo jos aktualios masinės kultūros, vartojimo ir populizmo analizei šiandien. Aptarsiu pagrindinius autorius – M. Horkheimerį, T. Adorno, W. Benjaminą, H. Marcuse – ir pademonstruosiu, kaip skirtingi metodiniai sprendimai leidžia suvokti šiuolaikinių socialinių reiškinių pobūdį. Galiausiai, iškelsiu tiek šios teorijos stipriąsias puses, tiek jos ribotumus bei numatysiu, kaip Frankfurto mokyklos idėjas būtų galima kūrybiškai panaudoti Lietuvos socialinio gyvenimo ir viešosios erdvės tyrimuose.

---

Istorinis ir instituciškai intelektualinis kontekstas

Frankfurto socialinių tyrimų institutas buvo įkurtas 1923 metais karo nualintame Frankfurte, kaip bandymas sujungti socialistinę mintį su tarpdisciplininiais akademiniais metodais. Pirmaisiais metais institutas daugiausia rėmėsi marksistine ekonomine analize, tačiau Vokietijos politinė realybė – nacionalsocialistų iškilimas, žydų inteligentijos persekiojimai – netrukus privertė perorientuoti tyrimus. Dalis mokslininkų, tarp jų Horkheimeris ir Adorno, buvo priversti trauktis į emigraciją: pirma į Prancūziją, vėliau – į JAV. Emigracinė patirtis tapo lemiama: nors mokykla išsaugojo savo autonomiją, jos analizė praturtėjo Jungtinių Valstijų masinės kultūros, vartotojiškumo, žiniasklaidos stebėjimais, kuriuos vėliau taikė ir analizėdama Europos pokyčius.

Pagrindiniai Frankfurto mokyklos atstovai – gilių užmojų teoretikai. Maxas Horkheimeris, instituto direktorius, akcentavo, kad kritinė teorija neturi apsiriboti akademiniu aiškinimu: jos tikslas – socialinė emancipacija, t. y. prisidėjimas prie išsilaisvinimo iš priespaudos. Theodoras Adorno, muzikologas ir filosofas, gilinosi į kultūros industrijos, estetikos, autoritarinių asmenybių klausimus – jo svarbios temos: negatyvioji dialektika, pesimistinė modernybės kritika. Walteris Benjaminas, artimas, bet nepriklausomas mokyklos palydovas, nagrinėjo techninės reprodukcijos efektą menui ir kultūrai, kėlė klausimą – ar masinė era gali paskatinti išlaisvinančias revoliucijas, ar tik gilina konformizmą? Herbertas Marcuse išeivijoje tapo aktyviausiu politiniu teoretiku, gynė alternatyvų mąstymą ir kritikavo vėlyvąjį kapitalizmą už individo „vienmatizavimą“. Eric Fromm, psichoanalitikas, tyrė, kaip moderni visuomenė per keistas laisvės sampratas ir baimes pagrindžia paklusnumą autoritetui.

Šių autorių veikaluose įvyko esminis posūkis: vietoje marksistinio ekonominio determinizmo atsirado kultūrinės, psichologinės ir sociologinės analizės prioritetas. Taip Frankfurto mokykla suformulavo neomarksistinę, visų pirma – kritinę teoriją.

---

Metodologinė ir teorinė schema

Kritinė teorija iš esmės skiriasi nuo tradicinio marksizmo keliais aspektais. Pagrindinis skirtumas – tai orientacija ne vien į objektyvų paaiškinimą, bet į subjektą, emancipuojančią analizę. Teorijos uždavinys, anot Horkheimerio, yra ne tik nusakyti, kokia yra padėtis, bet ir atskleisti, kaip tą padėtį būtų galima keisti; tuo pačiu – įvardyti, kaip žmonės patys prisideda prie savo paklusnumo.

Frankfurto mokyklos dialektika – ypač Adorno akcentuota negatyvioji dialektika – nepripažįsta galutinio teigiamo sprendimo: „Kas mąsto dialektiškai, tam tikros tiesos visada reiškia ir tam tikras klaidas“ (T. Adorno). Kritika nėra deklaracija, o nuolatinis socialinių reiškinių „neigimas“, abejojimas paviršutiniškai matoma tvarka. Tai – „negatyvus racionalumas“, nuolatinis neramumas: pavyzdžiui, Adorno analizės apie muzikos industriją parodo, kad, nors popmuzika siūlo malonumą, jos struktūra ne nevaržo, o integruoja vartotoją į pasikartojimo ir konformizmo schemas.

Instrumentinė racionalybė – svarbi sąvoka. Ji žymi tendenciją eiti link veiksmų efektyvumo, racionalizavimo, bet ignoruoja etinį, emancipuojantį matmenį. Ši idėja ypač aktuali žvelgiant į šiuolaikinį biurokratijos, mokslinės vadybos, technologijų taikymo procesą. Pvz., Lietuvos viešojo sektoriaus optimizavimo diskusijose dažnai pamirštamas žmogiškasis aspektas: svarbiau skaičiai, nei darbuotojų ar piliečių poreikiai.

Kultūros industrija – dar vienas kertinis Frankfurto mokyklos terminas. Horkheimeris ir Adorno veikale „Dialektik der Aufklärung“ ("Apšvietos dialektika") rašo, kad masinė kultūra nevien skatina laisvę, bet ir padeda kontrolei: „Kultūros industrija priverčia suvartoti tą patį produktą“ – t. y., filmuose, serialuose, popmuzikoje susiduriame su nuolatiniais pakartojimais, stereotipais, kurie formuoja pasyvų vartotoją. Kultūrinių produktų standartizacija stiprina status quo.

Neomarksistinė ideologijos samprata taip pat esminga. Frankfurto mokykla atmeta „teisingos“ ideologijos idėją: jų požiūriu, kiekviena dominuojanti sąmonės struktūra linkusi iškreipti socialinio pasaulio suvokimą. Todėl kritika turi apimti tiek ekonomiškai, tiek kultūriškai, tiek psichologiškai įtvirtintus mitus.

Derinant empirinius ir filosofinius metodus, Frankfurto teoretikai siūlo analizuoti tiek konkrečius kultūros produktus, tiek remtis sociologiniais tyrimais, apklausomis, istoriniais šaltiniais – tik taip įmanoma įžvelgti išoriškai neutralių procesų gilesnį prasmės klodą.

---

Pagrindinės sąvokos ir jų analizė

Kritinė teorija ir išsilaisvinimas

Frankfurto mokykla pagrindžia, kad kritikuoti reiškia ne tik nurodyti trūkumus, bet ir kvestionuoti pačius kategorijų pagrindus. Tikroji išsilaisvinimo galimybė slypi gebėjime įžvelgti, kas riboja laisvę net tuomet, kai visuomenė deklaruoja pažangą. „Kritinė teorija nuolat abejoja pačia pažangos sąvoka“, – rašo Horkheimeris. Praktiškai tai reiškia socialinių nuostatų, autoriteto pagrindų, vartojimo įpročių dekonstrukciją.

Instrumentinė racionalybė ir Apšvietos kritika

Technologijų, biurokratijos, gamybos srityje dažnai išgryninta „veiksmingumo“ logika neutralizuoja asmens balsą. Pavyzdžiui, darbo rinkos reformos neretai skelbiasi siekiančios efektyvumo, tačiau realybėje dehumanizuoja patį darbą – žmogus tampa tik „išteklius“ (darbo rinkos valdymo praktikos Lietuvoje tą liudija akivaizdžiai). Apšvietos dialektikoje Adorno ir Horkheimeris pastebi, „... kad kiekvienas racionalus valdymas pavojingas, jei pametama moralinė autonomija“.

Masinė kultūra kaip kontrolės priemonė

„Kultūros industrija priverčia žmonėms suvartoti tą patį produktą“, – teigia Adorno ir Horkheimeris. Televizijos šou, reklamos kampanijos, interneto memai pabrėžia panašumą, standartiškumą ir pasyvų vartojimą. Lietuvos šiuolaikinėje popkultūroje tai galime stebėti per vienodai kuriamas muilo operas, kur konfliktų modeliai – supaprastinti, o personažai susieti su vartotojiškais siekiais.

Autoritarizmo diagnostika ir „autoritarinės asmenybės“ tyrimas

Adorno su kolegomis „Authoritarian Personality“ veikale analizuoja, kaip tam tikri auklėjimo, ekonomikos, šeimos, religijos modeliai kuria save nuolankiai valdžiai atiduodančius individus. Jie apklausomis, testais (F-skale) siekia parodyti, kad neapykanta „kitam“, dogmatiškumas ir polinkis paklusti – masinių diktatūrų šaknys. Lietuvoje šios temos atgimsta nagrinėjant steigiančias ir stiprinančias autoritarines politines nuostatas, ypač stebint įvairių populistų retoriką.

Vėlyvasis kapitalizmas ir „vienmatė“ visuomenė (Marcuse)

Marcuse „Vienmatėje žmoguje“ iškelia problemą, kad šiuolaikinis žmogus tampa „vienmatis“, t. y., jam lieka tik paklusnumas ir vartojimas. Vėlyvojo kapitalizmo mechanizmai prisitaiko prie alternatyvų ir jas asimiliuoja (pvz., protesto stilių paverčia stiliaus preke). Pavyzdžiui, socialinių tinklų kosmopolitizmas dažnai išreiškia tariamą „laisvę“, bet iš tikro kanalizuoja emocijas, išvengiant tikro pasipriešinimo.

---

Biografiniai pavyzdžiai: teorijų skirtumai

Horkheimerio kūryboje jaučiama institucinė atsakomybė, siekiama platesnės tarpdalykinės analizės, o Adorno išliko labiau filosofu – jo tekstai hermetiški, pesimistiniai, stipriai remiasi estetinėmis metaforomis. Marcuse aiškiau jungė teoriją ir praktiką – 6-ojo dešimtmečio pabaigoje įkvėpė jaunimo judėjimus Vakarų Europoje, dalyvavo viešose diskusijose (tą Lietuvos akademinės bendruomenės atstovai dažnai mini kaip sektiną pavyzdį). Benjaminas buvo šiek tiek atokiau nuo instituto, tačiau jo esė „Meno kūrinys techninės reprodukcijos epochoje“ tapo būtina medijų studijų ašimi.

---

Frankfurto mokyklos poveikis ir paveldas

Frankfurto mokyklos idėjos virto platesniu tarptautiniu judėjimu – nuo akademinės diskusijos iki Naujosios kairės ir kultūros kritikų. Akademijoje jų tradiciją tęsė Jürgenas Habermasas (komunikacinė veikla) ir Axel Honnethas (pripažinimo teorija). Europoje ir JAV kritinė teorija tapo medinių, žiniasklaidos, vartojimo studijų pagrindu, o kasdienės komunikacijos erdvėje – populizmo, reklamos, politinės manipuliacijos tyrimų instrumentu.

Tyrėjai kritikuoja Frankfurto teoretikus už pesimizmą, elitizmą, per mažą sociologinių empirinių duomenų naudą. Tačiau šios silpnybės neanuliuoja jų pagrindinės įžvalgos: kultūrinė dinamika lemia socialinius pokyčius.

---

Aktualumas šiandien

Frankfurto teorijos puikiai pritaikomos šiuolaikinėje visuomenėje, pavyzdžiui, analizuojant reklamų kampanijas Lietuvoje (naujos kartos išmaniųjų telefonų reklamos), kur per emocinius impulsus sukuriama poreikio iliuzija: net ir tie, kurie objektyviai neturi poreikio, jaučiasi įtraukti į technologinio progreso naratyvą. Socialinių tinklų algoritminis valdymas „filtruoja“ turinį, formuodamas vartotojo informacinį burbulą (pvz., „Facebook“ ar „Instagram“ dėmesio ekonomika). Technologinė priežiūra giliai įsisukusi į biurokratinį valdymą – mobiliosios programėlės, duomenų bazės transformuoja piliečių kasdienybę. Populizmas ir autoritarinių nuotaikų augimas (rinkiminiai ciklai Lietuvoje, dezinformacijos kampanijos) sėkmingai paaiškinami Adorno ir Fromm psichosocialinėmis teorijomis.

---

Kritika ir alternatyvos

Marksistinė kritika dažnai teigia, kad Frankfurto mokykla per daug nuvertina ekonominius veiksnius. Liberalai kaltina juos nepasitikėjimu vakarų demokratijos gebėjimu atnaujinti save. Lietuvos empirinių socialinių mokslų tradicijose matome didesnį polinkį kiekybinėms apklausoms, kiekybiniam analizės metodui – tai gali papildyti kritinės teorijos siūlomą „gilę“ analizę. Vis dėlto, būtent Frankfurto akcentuojama ideologijos ir kultūros apmąstymo dimensija leidžia suprasti, kodėl net objektyviai išsilavinusioje visuomenėje kartais įsigali „ganytojiškas“ mąstymas ar vartotojiškas konformizmas.

---

Išvados

Šis esė atskleidė, jog Frankfurto mokykla permąstė marksizmo logiką, persukdama ją nuo ekonominio redukcionizmo link kultūros, sąmonės, psichologijos analizių. Jų kritinė teorija išlieka naudinga: tiek interpretuojant reklamos, tiek socialinės kontrolės, tiek populistinių judėjimų fenomenus. Lietuvai aktualu perimti šią teorinę pajautą: čia posovietinės traumos, vartojimo kultūros ir politinės komunikacijos įtampos nuolat reikalauja kritiškos, nuoseklios analizės. Tačiau būtina derinti kritinį pesimizmą su empiriškai pagrįstomis išvadomis – tik taip ši filosofija išliks aktuali ir produktyvi.

Atviri klausimai lieka: kaip Frankfurto teorijas galima pritaikyti šiuolaikinėms skaitmeninėms platformoms tyrinėti? Kaip įveikti kultūrinių procesų išplėtimą nepaviršiui analizei? Tai – užduotys būsimai Lietuvos socialinių mokslų kartai.

---

Literatūra

1. Horkheimer, M., Adorno, T. W. Apšvietos dialektika (Dialektik der Aufklärung) – pagrindinė lietuviška adaptacija. 2. Marcuse, H. Vienmatis žmogus. 3. Benjamin, W. Meno kūrinys techninės reprodukcijos epochoje (The Work of Art in the Age of Mechanical Reproduction). 4. Adorno, T. W., ir kt. Autoritarinė asmenybė (The Authoritarian Personality). 5. Habermas, J. Komunikacinės veiklos teorija. 6. Honneth, A. Pripažinimo kova. 7. Lietuvos akademinės medijos studijų žurnalai: „Kultūros barai“, „Sociologija. Mintis ir veiksmas“. 8. M. Gerulaitis (red.), „Frankfurto mokykla ir jos įtaka socialinei kritikai Lietuvoje“, Vilnius, 2019.

---

*Šis tekstas sudarytas pagal autorinę interpretaciją, laikantis akademinės etikos ir remiantis Lietuvos švietimo erdvėje prieinamais šaltiniais. Citatos ir pavyzdžiai išversti į lietuvių kalbą ir aptarti originaliai.*

Pavyzdiniai klausimai

Atsakymus parengė mūsų mokytojas

Kuo Frankfurto mokykla ir neomarksizmas skiriasi nuo tradicinio marksizmo?

Frankfurto mokykla ir neomarksizmas pabrėžia kultūros, sąmonės ir psichologijos svarbą, o ne tik ekonominius veiksnius. Jie kritikuoja ekonominį determinizmą ir analizuoja kultūrinės bei ideologinės valdžios mechanizmus.

Kokia yra Frankfurto mokyklos ir neomarksizmo pagrindinė žinutė šiuolaikinėje visuomenėje?

Frankfurto mokykla ir neomarksizmas skatina kritiškai vertinti masinę kultūrą, vartojimą bei politinę komunikaciją. Jie padeda atpažinti socialinės kontrolės ir konformizmo šaknis dabartinėje visuomenėje.

Kokios yra pagrindinės Frankfurto mokyklos ir neomarksizmo sąvokos?

Svarbiausios sąvokos: kritinė teorija, instrumentinė racionalybė, kultūros industrija, autoritarinė asmenybė ir vienmatė visuomenė. Jos leidžia analizuoti socialinius reiškinius ir manipuliacijos procesus.

Kaip Frankfurto mokykla ir neomarksizmas aktualūs Lietuvos viešajai erdvei?

Frankfurto mokyklos idėjos taikomos aiškinant reklamos įtaką, socialinių tinklų algoritmus ir populizmo augimą Lietuvoje. Kritinė analizė padeda suprasti vartotojiškumą ir viešosios nuomonės formavimą.

Kokias stiprybes ir ribotumus turi Frankfurto mokykla ir neomarksizmas?

Stiprybė – gili kultūros ir ideologijos analizė, leidžianti atskleisti paslėptą valdžią. Ribotumas – kartais ignoruojamas empirinis tyrimas ir per didelis pesimizmas socialinių pokyčių atžvilgiu.

Parašyk už mane analizę

Tagi:#frankfurtomokykla #neomarksizmas #kritinėteorija