„Svetimas“ (Alberto Kamiu): egzistencijos ir abejingumo analizė

Šį darbą patikrino mūsų mokytojas: 16.01.2026 time_at 10:09

Užduoties tipas: Analizė

Pridėta: 16.01.2026 time_at 9:55

Santrauka:

Analizė: Kamiu „Svetimas“ – egzistencinio absurdo, Merso abejingumo ir visuomenės moralės konflikto tyrimas; klausimas: smerkti ar suprasti? 🤔

Įvadas

Ar žmogaus jausmų skurdas gali būti pavojingesnis už jo poelgius? Šis klausimas, iškylantis skaitant Alberto Kamiu romaną „Svetimas“, nepraranda aktualumo ir šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje. Romane, parašytame XX a. viduryje, autorius ne tik pasitelkia unikalų pasakojimo stilių, bet ir meta iššūkį skaitytojui: kaip mes suprantame kitoniškumą, abejingumą ir tą neretai nematomą sieną tarp individo ir visuomenės? Šios lietuvių kalbos pamokos tikslas – analizuoti „Svetimo“ temas, veikėjų santykius su gyvenimu bei perteiktas filosofines idėjas, ieškant sąsajų su mūsų kasdienybe. Tezė: „Svetimas“ perteikia egzistencinio absurdo poveikį žmogaus elgesiui ir visuomenės vertinimui, kviesdamas permąstyti moralės ribas ir žmogaus laisvės galimybes.

Istorinis ir kultūrinis kontekstas

XX a. viduris Europoje buvo sutrikdytas dviejų pasaulinių karų, stiprėjančios nevilties, nebesuprantamo pasaulio jausmo. Tuo laiku tiek Prancūzijoje, tiek Lietuvoje žmonės ieškojo atsakymų į egzistencinius klausimus apie gyvenimo prasmę, likimą, atsakomybę. A. Kamiu, domėjęsis žmogaus laisvės paradoksais, absurdo idėja ir moralinių vertybių trapumu, savo kūriniuose iškėlė klausimą: ar įmanoma būti savimi aplinkoje, kuri reikalauja suvaidinto jausmingumo ir paklusnumo? Šis laikmetis svarbus, nes būtent beprasmiškumo, nuovargio nuo tradicinių vertybių nuojauta tapo derlinga dirva egzistencinėms idėjoms, kurios stipriai veikia „Svetimo“ skaitymą ir interpretaciją.

Lakoniška siužeto santrauka

Romanas suskirstytas į dvi dalis: pirmojoje stebime pagrindinio veikėjo Merso kasdienybę, jo santykį su aplinka, o antrojoje – visuomenės teisminį bei moralinį jo elgesio vertinimą. Veikėjo gyvenimas pasikeičia po netikėto nužudymo, kuris tampa pretekstu atskleisti visuomenės normų ir individo laisvės konfliktiškumą.

Struktūrinė analizė: du skirtingi pasauliai

„Svetimo“ struktūra natūraliai skaidoma į dvi dalis: gyvenimą iki nužudymo ir įvykius po jo. Pirmoje dalyje vyrauja kasdienybės monotonija, Merso elgesio neutralumas, atsiribojimas nuo emocijų. Antroje dalyje ryškėja teismo procesas, spaudimas iš visuomenės ir moralinės dilemos. Pirma dalis pasižymi lėtu, aprašomuoju tempu, dėmesiu paprastoms detalėms (oras, šviesa, daiktai), o antroji darosi intensyvesnė – dialogai, klausimai, įtampa. Keičiasi ir pasakotojo balsas: nuo pasyvaus stebėtojo iki atviro savo situaciją suprantančio asmens, išgyvenančio susidūrimą su „kitu“, t. y. visuomene.

Pagrindinės temos ir analizė

Absurdas ir beprasmybė

Egzistencinis absurdas, pasak Kamiu, atsiranda tada, kai žmogaus prigimtinis noras rasti prasmę susiduria su abejingu pasauliu. Merso gyvenime šis neatitikimas pasireiškia iš pažiūros nereikšmingose smulkmenose: jam nėra skirtumo, ar tuoktis su Meri, ar ne; ar jo motina mirė, ar tiesiog palaidota. Tokios situacijos parodo absurdiškumą – gyvenimo nenuspėjamumą ir žmogaus pastangų bejėgiškumą. Lietuvių literatūroje šią temą atliepia tokie kūriniai kaip Jurgio Kunčino „Tūla“, kur egzistencinė tuštuma, svetimumas savo laikui ir vietai tampa pagrindiniu veikėju.

Atsiribojimas ir emocionalus abejingumas

Merso komunikacija su pasauliu – neutralumas, trumpi, faktiniai sakiniai, neryškus vertybinis angažuotumas. Jis nesugeba sureikšminti motinos mirties, neigia sudėtingus jausmus, net meilę priima kaip duotybę, be išgyvenimo. Tai galime sieti su lietuviška moralinio neutralumo tradicija, kurią nagrinėjo filosofas Arvydas Šliogeris, kalbėdamas apie priešinimąsi prievartai ir prisitaikymą prie aplinkybių. Šį emocinį uždarumą galime interpretuoti dvejopai: arba kaip pasyvią gynybinę reakciją, arba kaip bandymą išsaugoti autentiškumą.

Moralė ir teisingumo samprata

Teismo scena svarbi ne kaip realios kaltės įrodymas, bet kaip visuomenės spektaklis. Merso teisiamas daugiau už savo jausmų nebuvimą (motinos laidotuvių metu nerodė „tinkamo gedulo“), o ne už patį nusikaltimą. Lietuviškame kontekste ši situacija primintų Justino Marcinkevičiaus „Mažvydą“, kur savita individualumo išraiška visuomet kerta per tradicinių nuostatų akmenį. Teismas – bendruomenės normų garantas; teisė ir moralė čia išsiskiria, o Merso pralaimi būtent dėl to, kad nesutampa su „normaliu“ žmogaus paveikslu.

Mirtis ir laikinumo pojūtis

Mirties tema nuolat grįžta – nuo mamos laidotuvių iki jo paties laukiančios bausmės. Saulė, varginantis karštis per laidotuves ar nužudymo metu tampa ne tik fizinio diskomforto, bet ir laikinumo, trapumo simboliais. Veikėjas susiduria su klausimu: ar žmogus gimė mirti ir kaip šį faktą priimti? Šios temos aktualios ir lietuviškajame kontekste – pvz., Antano Škėmos „Baltoji drobulė“ atspindi savotišką susitaikymą su likimu, laikinumu ir būtinos laisvės paieškomis.

Maištas, atsakomybė ir laisvė

Ar Merso elgesys – pasyvi gynyba, ar aktyvus maištas? Autorius nutapo protagonista kaip žmogų, vengiantį socialinių vaidmenų, bet drįstantį priimti pasekmes. Merso prisiima atsakomybę už veiksmus, tačiau atsisako žaisti visuomenės žaidimą. Galima teigti, kad Kamiu simpatizuoja tokiai laisvei, nors kartu ir perspėja, kiek brangi gali būti ši autonomija.

Personažų analizė

Pagrindinis herojus, Merso, – abejingas aplinkai, tačiau autentiškas sau. Jo garsiausi epizodai – motinos laidotuvės, nužudymas, pokalbis su kunigu – atskleidžia absoliučią vidinę tuštumą ir neprisitaikymą. Antriniai veikėjai (Meri, Raimondas, advokatas, teisėjas) veikia kaip kontrastai: Meri atstovauja „normalius“ jausmus ir santykių poreikį, Raimondas – amoralią avantiūrą, teismas – visuomenės spaudimą prisitaikyti. Konflikto centras – žmogaus ir bendruomenės susidūrimas, kas aktualu ir lietuviškoje literatūroje: savito individumo išreiškimas dažnai iššaukia atstumtį.

Stilius, pasakojimo balsas, kalbos priemonės

Romanas parašytas pirmuoju asmeniu, ribotu žvilgsniu, kuris leidžia skaitytojui pajusti veikėjo vidinį šaltį. Kalba neutrali, lakoniška, dominuoja trumpi, tiesmuki sakiniai, jutimų detalės („jaučiau prakaitą“, „saulė degino veidą“). Ironija, understatement, netikėti kontrastai (karštis ir mirtis, abejingumas ir nuosprendis) kuria vidinės tuštumos nuotaiką. Analizuojant ištrauką, svarbu atkreipti dėmesį į mažą detalių, pasikartojančių simbolių svarbą (pvz., kartojama saulė laidotuvėse ir nužudymo scenoje).

Simboliai ir vaizdai

Saulė, jūra, karštis – dažni ir stiprūs kūrinio motyvai. Jie veikia ne kaip paprasta aplinka, o kaip lemiančios jėgos. Per laidotuves ir nužudymo sceną, saulė tampa nepakeliama, tarsi stumia veikėją į veiksmą. Teismo salė, žurnalistai – parodo visuomenės norą stebėti, moraliai vertinti, o ne suprasti. Ginklas – sprendžiamasis objektas, nes turi lemtingą reikšmę įvykių eigai. Simbolius verta sieti su veikėjo būsenomis: pvz., karštis virsta spaudimu psichikai, o jūra – laikina atgaiva.

Struktūrinės ir kompozicinės priemonės

Pasakojimas plėtojamas chronologiškai, tačiau epizodų išsidėstymas (pvz., motinos laidotuvės pati pradžioje, teismo scena antroje dalyje) subtiliai atskleidžia veikėjo būsenos pokyčius. Kontrastas tarp kasdienybės smulkmeniškumo ir teismo spektaklio parodo, kaip pasikeičia realybės jausmas. Svarbu įsidėmėti epizodų ribas: laidotuvės – kasdienybės monotonijos viršūnė, o teismas – žmogiškųjų normų kulminacija.

Filosofinis kontekstas

„Svetimas“ – klasikinis egzistencinės literatūros pavyzdys. Pagrindinės idėjos: kiekvieno atsakomybė už savo veiksmus, prasmės paieška be iš anksto duotų atsakymų, žmogaus laisvės ribos. Ir nors Merso atrodo abejingas, tačiau jis ryžtasi gyventi be apgaulės, nepriimdamas primestų reikšmių. Kūrinys kelia klausimus, aktualius tiek istoriškai, tiek šiandien: ar verta ieškoti prasmės, jei pasaulis abejingas, ir kiek galime leisti sau būti „kitokiais“?

Praktiniai rašymo patarimai (moksleiviams)

Rašinys turi turėti įžangą su aiškia teze, kelias argumentines pastraipas (kiekvieną su tekstiniais pavyzdžiais ir analize), aiškią išvadą. Kiekvienai pastraipai: temos sakinys, konkretus epizodas ar citata, trumpa analizė, sąsaja su teze, perėjimas į kitą mintį. Citatas rinkitės trumpas, analizuokite iškart, esant galimybei nurodykite skyriaus vietą. Egzaminui: pasiruošimas (10 min), rašymas (45 min), peržiūra ir pataisymai (10 min). Venkite ilgų pasakojimų ar nemotyvuoto citavimų krūvos – svarbiau paaiškinti, ką tekstas reiškia, nei prikelti kuo daugiau ištraukų.

Kelios galimos interpretacijos

Interpretacija A: Merso – sąmoningai atsiribojęs nuo netikro pasaulio. Jo abejingumas – autentiška egzistencinė strategija, leidžianti išvengti melo ir apsimetinėjimo. Pvz., reakcija į motinos mirtį – ne šaltumas, o nuoširdus nebuvimas.

Interpretacija B: Veikėjas tampa visuomenės moralinės kritikos taikiniu. Teismo procesas – spektaklis, grindžiamas ne realiais veiksmais, o emocijų atitikimu socialiniams lūkesčiams. Pvz., klausimai apie motinos elgseną lemia nuosprendį labiau nei paties nužudymo aplinkybės.

Pavyzdinės pastraipos planai

1. Atsiribojimas: Merso abejingumą atskleidžia jo reakcija į motinos laidotuves: „Man tai buvo nesvarbu.“ ši trumpa frazė, be emocinio svorio, rodo jo vidinį uždarumą. Su tuo susijęs lakoniškumas atskleidžia tiek autentiškumą, tiek empatijos stoką. 2. Teismo scena: Teismo procesas – visuomenės spektaklis. Spaudžiama ne tiek dėl poelgio, kiek dėl „neteisingo“ jausmo demonstravimo. Žurnalistų buvimas, klausimų absurdas atskleidžia, kad vertinamas ne veiksmas, o atitikimas normoms. 3. Saulės simbolis: Saulė kaip lemiamas veiksnys pasikartoja ir per laidotuves, ir per nužudymą: „Saulė degino smilkinius.“ Karštis tampa nepakeliamas ir nulemia veikėjo sprendimą, paversdamas jį kažkuo daugiau nei tik žmogaus valios išraiška.

Išvada

A. Kamiu „Svetimas“ ne tik atspindi išgyventą sudėtingą laikmetį, bet ir kviečia skaitytojus permąstyti empatiškumo, moralės ir individo laisvės ribas. Kūrinys rodo, kaip egzistencinis absurdas gali nulemti žmogaus veiksmus, o kiekvienas „kitoniškas“ pasirinkimas visada atsiduria visuomenės stebėjimo ir vertinimo lauke. Ar Merso verta smerkti, ar suprasti – klausimas lieka atviras, bet būtent ši dviprasmybė leidžia praplėsti mūsų supratimą apie žmogų šiandien.

Papildomi patarimai

- Galimos temos: „Abejingumas kaip laisvės ženklas“, „Kiek gali atlaikyti visuomenės moralė?“, „Ar teisingumas – subjektyvus?“. - Jungiamieji žodžiai: pirmiausia, be to, vis dėlto, taigi, todėl, kita vertus. - Prieš pristatant darbą, patikrinkite, ar aiški tezė, ar kiekviena pastraipa ją palaiko, ar pasitelkėte tekstą bei turite išvadą.

Klausimai diskusijai

- Ar Merso verta smerkti, ar jis – visuomenės auka? - Kuo skiriasi teisinė ir moralinė tiesa šiame kūrinyje? - Kaip šis romanas verčia permąstyti vyro/individo elgesio normas mūsų bendruomenėje?

*Pasirinkite originalią mintį ir ją aiškiai plėtokite, juolab kad šis kūrinys leidžia išbandyti įvairias interpretacijas, aktualias ir lietuviškam kontekstui. Analizuokite teksto fragmentus, neapsiribokite bendrybėmis – tuomet jūsų analizė bus iš tiesų stipri ir savarankiška.*

Pavyzdiniai klausimai

Atsakymus parengė mūsų mokytojas

Kokia yra pagrindinė Alberto Kamiu „Svetimas“ egzistencijos ir abejingumo analizės mintis?

Pagrindinė mintis – egzistencinio absurdo įtaka žmogaus elgesiui ir visuomenės vertinimui, kviečianti permąstyti moralės ribas ir individo laisvės galimybes.

Kaip „Svetimas“ romane atsiskleidžia egzistencijos ir abejingumo tema?

Egzistencijos ir abejingumo tema atsiskleidžia per veikėjo Merso nesureikšmintas emocijas ir neutralų požiūrį į gyvenimą bei aplinkinius.

Kuo ypatinga „Svetimas“ struktūra pagal egzistencijos ir abejingumo analizę?

Romano struktūra išskiria dvi dalis: kasdienę Merso abejingumo monotoniją ir įtemptą visuomenės bei teismo moralinį spaudimą jam.

Kaip „Svetimas“ atspindi egzistencinio absurdo idėją lietuviškame literatūros kontekste?

Kūrinio absurdas ir atitrūkimo jausmas siejamas su lietuvių rašytojų, pvz., Škėmos ar Kunčino, kūriniuose ryškiu egzistenciniu tuštumu ir kitoniškumu.

Kokie pagrindiniai simboliai naudojami „Svetimas“ egzistencijos ir abejingumo analizei?

Svarbūs simboliai yra saulė, jūra ir karštis, kurie perteikia spaudimą psichikai, laikinumą ir veikėjo vidinį būvį egizstencijos kontekste.

Parašyk už mane analizę

Tagi:#svetimas #egzistencija #abejingumas